• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

76.

Iš tikro pasinėrėme į „gilius vandenis“ ir turime iš jų iškelti „brangų perlą“.
Pirmiausiai reikia suprasti išminčių posakį:
„Savo pasaulį pamatysi dar gyvendamas, o gausi paskui, gyvenime „pasaulyje, kuris ateis“ (Talmudas, Brachot 17).
Tačiau kodėl nepasakyta:
„Savo pasaulį gausi dar gyvendamas“, o tik „pamatysi“?
Ir dar, jei „Brachot (Palaiminimuose)“ nutarė palaiminti,
reikėjo palaiminti pilnai, t.y. žmogus turi suvokti ir gauti savo pasaulį gyvenime?
Ir kam žmogui dar gyvenime „pamatyti“ savo gyvenimą „pasaulyje, kuris ateis“?
Iš tikro, kam reikia žmogų įvesti į kančias,
rodant nuostabią ateitį, kuri laukia jo tik „pasaulyje, kuris ateis“?
Ir dar, kodėl šis palaiminimas užima pirmą vietą, t.y. pats svarbiausias?

77.

Pirmiausiai turime suprasti šį „pasaulio, kuris ateis“ matymą dar gyvenime,
kaip tai yra įmanoma?
Juk iš tikro „materialiomis akimis“ negalima pamatyti jokio dvasinio dalyko.
Taip pat ir Kūrėjas nelinkęs keisti „pasaulėdaros dėsnių“.
Iš tikro Kūrėjas iš pat pradžių taip sutvarkė „pasaulėdaros dėsnius“,
kad greičiausiai žmogų atvesti į reikiamą tikslą,
t.y. šių dėsnių dėka „susilieti“ su Kūrėju.
Kaip parašyta: „Viską padarė Kūrėjas dėl savęs“.
Todėl, kaip žmogus gali nusipelnyti šio „matymo“,
dar gyvendamas savo gyvenime?