kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • כִּי, לֹא יִטֹּשׁ יְהוָה עַמּוֹ וְנַחֲלָתוֹ לֹא יַעֲזֹב, כִּי עַד צֶדֶק יָשׁוּב מִשְׁפָּט וְאַחֲרָיו כָּל יִשְׁרֵי לֵב. תהלים צד' – יד', טו Neatstums Kūrėjas savo tautos, ir nepaliks savo palikimo, sugrįš teisingumo teismas, ir pas jį (teismą) visi tiesios širdies (žmonės). (Tehilim 94 – 14, 15)

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

 
 
 

Uždaryti užduotį



Maketavimas ir spausdinimas      עימוד והדפסה

 

Kiekvienas, kuris matė tą milžinišką Baal aSulamo parašytos medžiagos kiekį, labai stebėjosi šiuo žmogišku fenomenu.

Jo mintims nereikėjo praeiti redagavimo ir juodraščio etapų, jos laisvai liejosi į sąsiuvinį tiesiai iš jo aukštų pakopų dvasiniuose pasauliuose.

Taip jis parašė ir sutvarkė tūkstančius popieriaus lapų.


Baal aSulamas sumaketavo visus šiuos rankraščius pats, taip, kad kiekvienas lapas jau buvo paruoštas spausdinimui: Zoharo tekstas buvo lapo viršuje, paryškintu šriftu, o „aSulam“ komentaras išdėstytas apačioje dviem stulpeliais.

Todėl spaustuvės darbuotojams nebereikėjo tvarkyti spausdinimui atiduodamų lapų.


Už spausdinimo darbus atsakingas buvo rabi Baruchas Šalomas, kuris nenuilstamai ir su didžiuliu atsidavimu dieną naktį praleisdavo spaustuvėje ir organizavo spausdinimo darbus.

Kartą jis pasakojo, jog jo tėvas pats atėjo į spaustuvę, ir sėdėdamas ant kėdės pradėjo mintinai cituoti straipsnį – komentarą iš atitinkamo „aSulam“ puslapio, o ravas Baruchas klausėsi, tuo metu taisydamas raides spausdinimo mašinoje.


Spausdinimo finansavimas     מימון ההדפסה

 

Baal aSulamas susidūrė su dideliais sunkumais, nes dėl nepritekliaus ir vargingumo buvo labai sunku rasti pinigų spausdinimo darbams.

Tuo metu spausdinimas buvo labai brangus, taip pat ir popierius kainavo labai brangiai.

Daug kartų Baal aSulamas yra rašęs, kad norėjo parašyti daug daugiau, tačiau dėl popieriaus kainos turėjo sutrumpinti.


Ir tam, kad finansuoti knygos Zohar atspausdinimą, mokiniai nusprendė, jog tas, kas ateina į pamoką (kuri vykdavo trečiadieniais nuo septintos iki aštuntos valandos vakaro), turi sumokėti 4 liras (nuo 1952 iki 1980 metų Izraelio valstybės piniginis vienetas buvo Izraelio lira).   

Tais laikais tai buvo didžiulė suma, atitinkanti kelis tūkstančius šiuolaikinių šekelių.

Jie nusprendė rinkti pinigus kartu, o į pamoką kiekvieną savaitę nueidavo vis kitas mokinys, kuris po to perduodavo kitiems mokiniams tai, ką išgirdo pamokoje.


Vieną trečiadienį mokiniai rinko pinigus ypač aktyviai, ir jiems pavyko surinkti 180 lirų sumą.

Tačiau jiems teko užtrukti kelyje ir į pamoką atvyko tik likus dešimt minučių iki aštuntos.

Jie tikėjosi, kad kai mokytojas pamatys, kokią didelę pinigų sumą jie surinko ir kokias pastangas tam įdėjo, tikrai dėl jų pratęs pamoką po įprasto pamokos laiko.

Tačiau dideliam jų nustebimui, lygiai aštuntą valandą mokytojas užvertė knygą ir išėjo iš Beit-midrašo.


Žmogus, kuris su didžiausiu atsidavimu rūpinosi mūsų mokytojo knygų spausdinimu, buvo rabi Baruchas Moše Lembergeris.

Jis pardavė savo dalį, kurią turėjo autobusų versle, ir pinigus atidavė knygų spausdinimui.

Kiekvieną centą, kuris tik pakliūdavo jam į rankas, atiduodavo mokytojo namams: tiek kasdieninėms namų reikmėms, tiek knygų spausdinimui.

Tam jis netgi pardavė nemažai savo namų daiktų.


Per šventes jie pardavinėdavo „Alijot“ – privilegiją skaityti Torą. Pajamos, savaime suprantama, buvo skiriamos knygų spausdinimui.

„Alijot“ buvo parduodamos už milžiniškas pinigų sumas.  

Pavyzdžiui, ravas Pinchas Brandvainas prisimena, jog kartą per Simchat-Tora šventę pardavė „Chatan Tora“ („Chatan Tora“ – „Toros jaunikis“ – žmogus, kuriam tenka garbė užbaigti Toros skaitymo ciklą) už šešis šimtus trylika lirų.

Pirkėjas, be abejo, buvo ne kas kitas, kaip rabi Moše Baruchas Lembergeris.


Ir kad brangus skaitytojas galėtų įsivaizduoti, kas tai buvo per suma, pasakysime, jog tuo metu Toros mokytojo atlyginimas buvo keturios liros per mėnesį...

Mūsų dienomis ši suma atitiktų daugiau nei pusę milijono šekelių...

O kitą kartą nupirko už tūkstantį keturis šimtus lirų.


Pačių brangiausių „Alijot“ pirkėjas visada buvo rabi Moše Baruchas Lembergeris.

Kad galėtų sumokėti, jis skolindavosi pinigus, nes pats gyveno labai sunkiai, ir tokių pinigų neturėjo.

Paskui grąžindavo pinigus, mokėdamas įmokas visą savo gyvenimą.

Reikia pridurti, kad kiekvienas, kuris pasiūlydavo tam tikrą pinigų sumą už „Alijot“, privalėdavo ją sumokėti, net jei tai buvo nedidelė suma.

Suprantama, visi šie pinigai buvo skiriami švento Zoharo su „aSulam“ komentaru spausdinimui.


Pasakojo ravas Abrahamas Brandvainas:

„Mūsų mokytojas turėjo mokinį, vardu Baruch Horončyk.

Jis labai gerai suprato Zoharo atspausdinimo svarbą mūsų kartai, todėl įprato pastoviai atiduoti spausdinimo reikmėms visą savo atlyginimą, gaunamą už darbą fabrike.