Pačiame komentaro „aSulam“ rašymo įkarštyje Baal aSulamas pasakė, jog kiekvieną kartą, kai pabaigs vieną Zoharo tomą, surengs dideles vaišes.
O kai visiškai
pabaigs savo komentarą, tada iškels septynias dienas trunkančias džiaugsmo
vaišes.
Iš tikrųjų taip ir buvo, nežiūrint į tai, kad tuo metu Izraelyje buvo „taupymo periodas“ (1949-1959 metai Izraelyje – normavimo politikos periodas, kai buvo ribojamas maisto produktų ir kitų prekių įsigijimas), kai vienam žmogui savaitei buvo skiriami tik du kiaušinai, mėsa buvo tik vaikams, o žuvies praktiškai visai nebuvo.
Ir stebuklingu
būdu tą dieną, kai Baal aSulamas baigė švento Zoharo komentaro tomą, jis
surengė tokią šventę, kuri buvo kur kas didesnė už vestuvių iškilmes,
vykdavusias tuo laikotarpiu: tiek didelės gausybės, tiek (ir tai svarbiausia)
didžiulio džiaugsmo atžvilgiu.
Kartą, vienų šių šventinių vaišių metu, Baal aSulamas pasakė:
„Žiūrėkite, štai aš – tas, kuris visiškai nedirba dėl šio materialaus pasaulio – turiu jame viską, ir juo labiau – dvasiniame pasaulyje, kuriame ir yra visas mano darbas, kad suteikti malonią dvasią Palaimintam ir Išaukštintam Kūrėjui“.
Pirmus tris tomus: „Įvadą į knygą Zohar“, „Berešit“ I dalį ir „Berešit“ II dalį, mūsų mokytojas prakomentavo labai gausiai.
Šiuose trijuose tomuose išaiškino kiekvieną žodį ir padėjo gilius šventojo Zoharo supratimo pagrindus.
Kiekvienas, pamatęs tą milžinišką parašytos medžiagos kiekį, ir komentaro kokybę bei gilumą, netekdavo žado iš nuostabos.
Tačiau jau
sekančiose dalyse Baal aSulamas sumažino savo komentarus, ir yra nemažai vietų,
kur pateikiamas tik vertimas be komentaro.
Mūsų mokytojas paaiškino, jog tai dėl to, kad yra daug žmonių, kuriems bus žymiai didesnis užsidegimas, jei liks tik vertimas be jokio komentaro.
Nes vien tik vertime pasirodo daug praktinių (pamokomų) pasakojimų, kurie suteikia didelį užsidegimą ir entuziazmą Kūrėjo darbe.
Tačiau jei šie pasakojimai yra aiškinami sfirot ir dvasinių pakopų kalba, tada žmogus jaučia, kad tai neturi jokio ryšio su juo ir todėl visai nejaučia entuziazmo.
Ta tema pasakojo rabi Baruchas Šalomas: „Mano tėvas pasakė man, jog visus įvadus savo knygoms parašė tokiu pačiu principu – kad išoriškai jie atrodo labai paprasti.
Ir taip padarė su intencija, kad tik tas, kuris yra vertas, pamatytų tikrąjį ten slypintį gilumą“.