• הִנֵּה עֵין יְהוָה, אֶל יְרֵאָיו לַמְיַחֲלִים לְחַסְדּו, לְהַצִּיל מִמָּוֶת נַפְשָׁם, וּלְחַיּוֹתָם, בָּרָעָב. תהלים לג' – יח', יט'. שלבי הסולם, מועדים, מסרת גיבורים ביד חלשים Kūrėjo akis ant bijančių Jo, laukiančių Jo gerumo, kad išgelbėti jų sielas nuo mirties, ir maitinti juos bado metu. (Tehilim 33 – 18, 19)

שערי קדושה חלק ג שער ז 

Šventumo vartai Trečia dalis. Septintieji vartai

ravas Chaimas Vitalis רב חיים ויטאל

1.

„Šventosios dvasios“ pasiekimas mūsų laikais

Ir kai perspėjom ankstesniuose vartuose, kad labai sunku pasiekti „šventą dvasią“,
tačiau bet kokiu atveju žmogui neverta nusiminti.
Moko Tana de bei Elijahu (mokymo namai priskiriami pranašui Elijahu):
„Liudiju aš prieš dangų ir žemę, kad šventą dvasią gali pasiekti kaip vyras, taip ir moteris, kaip gojus, taip ir Izraelio sūnus, kaip tarnas, taip ir tarnaitė.
Viskas priklauso nuo žmogaus veiksmų.
Ir pagal tai, gali ant žmogaus nusileisti „Šventa dvasia“.

Mes esame liudininkai, kad yra išrinktieji, pasiekę „šventą dvasią“ mūsų dienomis,
t.y. pasiekę tokį išminties ir ateities pranašavimo lygį, kurio negalėjo pasiekti ankstesnės kartos.
Iš tikro, kad „nenusileistų rankos“, kiekvienam, norinčiam pasiekti šventumą,
paaiškinsiu tai „adatos skylutės“ dydžiu, o Kūrėjas neslepia gerumo nuo einančių į tobulumą.

Štai keletas patarimų „Šventos dvasios“ pasiekimui.
Pats patikimiausias būdas, kaip parašyta Tana de bei Elijahu,
tai kelias kuriuo ėjo „pirmieji“, pasiekę chasidut pakopą, ir tai:

1. Sugrįžti su visiška „atgaila“ (תשובה – tšuva) iš visų padarytų nuodėmių.

2. „Užpildyti“ sielą, priedermėmis „daryk“.

3. Ypač stengtis, kad malda būtų su maksimalia intencija į Kūrėją.

4. Kiek galima skubiau prieiti prie užsiėmimo Tora „lišma“,
kaip „jautis po jungu“, t.y. labai žiūrėti, kad neišblėstų entuziazmas.

5. Maksimaliai apriboti „kūniškus malonumus“, tokius, kaip valgymas, gėrimas...ir kita.

6. Keltis užsiiminėti Tora auštant, ar dar anksčiau.

7. Visiškai atsitraukti nuo blogų midot (savybių).

8. Taip pat visai atsiriboti nuo „tuščių kalbų“.

9. Pastoviai „ištyrinti“ kūną, panardinant save į mikva.

10. Nustatyti pastovų laiką ir pabūti vienam, tik su mintimis apie Kūrėjo baimę.

11. Matyti Kūrėją prieš akis visada.

12. Saugotis, kad mintys „nenuklystų“ į šio pasaulio tuštybes.

13. Susijungti milžiniškame meilės troškime su Kūrėju.

 
Po viso šito galima nusipelnyti „šventos dvasios“.