• בְּזֵעַת אַפֶּיךָ, תֹּאכַל לֶחֶם, עַד שׁוּבְךָ אֶל הָאֲדָמָה, כִּי מִמֶּנָּה לֻקָּחְתָּ: כִּי עָפָר אַתָּה, וְאֶל עָפָר תָּשׁוּב. בראשית ג' – יט Su prakaitu veide valgysi duoną, kol sugrįši į žemę, juk tu – dulkė, ir į dulkes sugrįši. (Berešit 3 – 19)

שמעתי 

„Šamati“

tai, ką ravas Baruchas Ašlagas girdėjo iš savo tėvo Baal Sulamo

8.

„Koks skirtumas tarp šventumo ir sitra achra šešėlio“ (1)

Parašyta: „Kol padvelks diena ir pabėgs šešėliai” (Šir haŠirim 2 – 17).
Reikia suprasti, kas yra „šešėliai” dvasiniame darbe ir kodėl yra du „šešėliai“?
Iš tikro, kai žmogus nejaučia Kūrėjo valdymo,
kad Jis valdo pasaulį aspektu:
„Geras ir darantis gerumą”,
tai vadinasi „šešėlis“, paslepiantis saulę.

Kaip ir su materialiu šešėliu, kuris paslėpdamas saulę,
nedaro jai jokio pakeitimo, tačiau saulė ir toliau šviečia visu stiprumu.
Taip ir čia, nors žmogus ir nejaučia Kūrėjo valdymo,
tai nedaro jokio poveikio „viršuje“,
t.y. viršuje nėra jokio pasikeitimo,
kaip parašyta: „Aš savo vardo Havaja nepakeičiau“.
Ir visi pasikeitimai yra pas „gaunančius“.

Šiame „šešėlyje“ – „paslėpime“, reikia išskirti du aspektus:

1. Dar yra žmogui galimybė pergalėti „tamsą“ ir „paslėpimą“,
kuriuos jis jaučia, pateisinti Kūrėją ir melstis Jis „apšviestų“ žmogų.
Ir žmogus gali pamatyti, kad visi „paslėpimai“,
kuriuos jis jaučia, ateina iš Kūrėjo.
Tai reiškia, kad Kūrėjas sąlygoja žmogui visa tai,
kad atsivertų jo malda ir jis trokštų susilieti su Kūrėju.

Tada žmogus nori išsivaduoti iš kentėjimų,
kuriuos jis gauna iš Kūrėjo,
todėl žmogus daro viską, kas yra jo jėgose.
Ir kai žmogus gauna paslėpimus ir kentėjimus,
jis turi imtis jau žinomos priemonės – tai yra padidinti maldą,
kad Kūrėjas padėtų jam ir išvestų iš būsenos, kurioje jis dabar randasi.
Iš tikro šioje būsenoje jis dar tiki Kūrėjo valdymu.

2. Tačiau, kai žmogus ateina į būseną,
kurioje jis jau negali „pergalėti“.
Tada žmogus jau negali sakyti,
jog visi skausmai ir kentėjimai, kuriuos jis jaučia,
yra siunčiami jam Kūrėjo,
kad jų dėka jų jis galėtų pakilti į aukštesnę pakopą.

Tada žmogus įeina į netikėjimo (ח''ו neduok dieve) būseną, kurioje žmogus jau negali tikėti Kūrėjo valdymu.
Ir savaime suprantama, kad tada žmogus negali ir melstis.

Todėl yra dvi šešėlių rūšys, ir tai reiškia, kad „šešėliai pabėgs“,
t.y. „šešėliai“ dings iš pasaulio.
„Klipos“ – „šešėlis“ vadinasi:
„Kitas, iškastruotas dievas, negalintis duoti vaisių“.

„Šventumas vadinasi:
„Jo šešėlyje mėgavausi ir sėdėjau, ir jo vaisiai saldūs mano gomuriui“ (Šir haŠirim 2 – 3).