• הִנֵּה עֵין יְהוָה, אֶל יְרֵאָיו לַמְיַחֲלִים לְחַסְדּו, לְהַצִּיל מִמָּוֶת נַפְשָׁם, וּלְחַיּוֹתָם, בָּרָעָב. תהלים לג' – יח', יט'. שלבי הסולם, מועדים, מסרת גיבורים ביד חלשים Kūrėjo akis ant bijančių Jo, laukiančių Jo gerumo, kad išgelbėti jų sielas nuo mirties, ir maitinti juos bado metu. (Tehilim 33 – 18, 19)

שמעתי 

„Šamati“

tai, ką ravas Baruchas Ašlagas girdėjo iš savo tėvo Baal Sulamo

24.

„Iš nusidėjėlių rankų išgelbės“

„Mylintys Kūrėją, neapkęskite blogio, Jis saugo teisuolių sielas ir iš nusidėjėlių rankų išgelbės“ (Tehilim 97 – 10).

Iškyla klausimas, koks yra ryšys tarp „neapkęskite blogio“,
ir tarp „iš nusidėjėlių rankų išgelbės juos“?
Kad tai suprasti, turime išsiaiškinti išminčių posakį, sako Kūrėjas:
„Nesukūriau pasaulio, bet tik arba absoliutiems teisuoliams, arba visiškiems nusidėjėliams“.

Čia iškyla klausimas:
Ar dėl visiškų nusidėjėlių verta sukurti pasaulį, o dėl teisuolių, kurie nėra absoliutūs – neverta?

Atsakymas.
Iš Kūrėjo pusės nėra tokio dalyko pasaulyje, kuris turėtų dvi reikšmes, tačiau viskas priklauso nuo „gaunančių“ pojūčių.
Tai reiškia, arba „gaunantieji“ jaučia gerą skonį pasaulyje, arba jaučia blogą, kartų skonį pasaulyje.

Iš tikro, prieš ką nors atlikdami, mes iš anksto apgalvojame, ir nedarome jokio darbo be tikslo.
Ir mes darome viską, norėdami pagerinti savo esamą būseną, arba pakenkti (sutrukdyti) kam nors kitam, tačiau betiksliai veiksmai visai neturi prasmės.
Todėl vertinimas, kaip Kūrėjas valdo pasaulį, priklauso nuo to,
ar gaunantys jaučia gerumą ar blogį.

Iš tikro „mylintys Kūrėją“ supranta, kad kūrimo tikslas yra padaryti gera kūriniams, ir tai pasiekiama tik suartėjimo ir „susiliejimo“ su Kūrėju dėka.
Todėl, jei tokie žmonės jaučia kokį tai nutolimą nuo Kūrėjo, pas juos tai vadinasi blogis, ir tokioje būsenoje žmogus save laiko save nusidėjėliu.
Ir realybėje nėra neutralios būsenos.

Kitaip sakant, arba žmogus jaučia (gerą) Kūrėjo valdymą, arba žmogui atrodo, kad „žemė atiduota į nusidėjėlių rankas“ (neduok dieve).
Ir kadangi žmogus nori būti sau teisingas, jis negali savęs apgaudinėti ir sakyti, kad jaučiasi taip ar kitaip, nors iš tikro jis taip nesijaučia.

Tada žmogus iš karto pradeda šaukti Kūrėjui, kad Jis pagailėtų žmogaus,
ir išvestų jį iš „sitra achra“ valdžios, bei iš visų „svetimų“ (šventumui) minčių.
Ir todėl, kad žmogus šaukia „tiesos vardu“, todėl Kūrėjas išklauso jo maldą,
kaip pasakyta: „Artimas Kūrėjas kiekvienam, kuris šaukia tiesos vardu“.
Ir tada išsipildo: „Iš nusidėjėlių rankų išgelbės“.

Tačiau visą laiką, kol žmogus nejaučia tiesos, t.y. „pakankamo“ blogio dydžio savyje, kuris iš „sužadintų“ žmoguje norą „šaukti Kūrėjui“.
Ir žmogaus „savo blogio pažinimas“ dar neatnešė jam pakankamai skausmo ir kančių, tada žmogus dar negali „šaukti Kūrėjui“.
Iš tikro žmogus dar nevertas, kad būtų išgelbėtas.

Tai reiškia, kad žmogus dar „neatvėrė“ galimybės jo maldos išklausymui, kas vadinasi „iš širdies gelmių“.
Iš tikro žmogus dar galvoja, kad yra pas jį „truputis gėrio“.
Kitaip sakant, žmogus dar nenusileidžia iki pat „širdies gelmių“, ir giliai širdyje jis galvoja, kad yra jame truputis gėrio.

Iš tikro žmogus dar neatkreipė dėmesio su kokia meile ir baime jis galvoja apie Torą ir priedermės, todėl ir nemato tiesos.