Pasakojo ravas Azrielis Chaimas Lembergeris:
„Purimo metu mūsų mokytojo šventinės vaišės trukdavo nuo dvylikos iki keturiolikos valandų.
Per tą laiką išgerdavo labai daug vyno, tačiau to visai nebuvo matyti.
Jis ilgas valandas kalbėdavo apie giliausias Toros paslaptis, liečiančias Purimo šventės aspektus.
O tarpuose tarp Baal aSulamo kalbėjimo jo mokiniai šokdavo iki sielos išsekimo.
Netgi patys
rimčiausi mokiniai atsipalaiduodavo, ir nei vienam tuo metu nerūpėjo jo garbė ar statusas.
Baal aSulamo
sūnus ravas Baruchas Ašlagas pasakojo:
„Mano tėvas visada sakydavo, kad pats nuostabiausias
sakinys Megilat Ester yra šis:
„Ir Mordechajus išėjo nuo Karaliaus veido su karališkais, mėlynais ir baltais
rūbais, didele auksine karūna ir plonos drobės purpuro mantija, o Šušano miestas džiaugėsi ir linksminosi“.
Šis sakinys kalba apie labai aukštas dieviškumo atvėrimo pakopas, kurios atsivėrė per Purimą dėka pasninko ir šauksmų.
Šios pakopos atspindi
Galutinį ištaisymą, ir todėl yra pasakyta: „Visos šventės dings, o Purimas
nedings niekada“.
Ravas Abrahamas
Brandvainas pasakojo:
„Paprastai per Purimą mokiniai pastatydavo spektaklį, kuris buvo paremtas dvasinio darbo Kūrėjui aspektais.
Pavyzdžiui, kartą mano tėvas ir rabi Baruchas įkūnijo du ravus, vienas jų buvo admor iš Nemirovo (idiš kalboje „neeman“ reiškia „egoistas“), o antrasis – admor iš Gitarovo (idiš kalboje „git“ reiškia „altruistas“). O kitą kartą persirengė arabais“.
1991 metais, adaro mėnesio Roš-chodeš (naujo mėnesio pašventinimo) vaišių
metu ravas Baruchas pasakė:
„Kai įeina adaras, didiname džiaugsmą“.
Kodėl
reikia didinti džiaugsmą?
Žmogaus darbe Kūrėjui yra dvi būsenos: dešinės pusės
laikas – tai tobulumo aspektas, kairės – tai žmogaus veiksmų įvertinimas
(kritika), netobulumo laikas.
Purimo šventė – tai dieviškumo atvėrimo laikas,
todėl tuo laiku turime stengtis jausti tobulumą ir būti džiaugsme.
Tai yra, matyti Kūrėjo didumą ir išaukštinimą, bei džiaugtis kiekviena, net ir mažiausiu dalyku, kurį turime šventume.
Purimo metu ravas Baruchas su mokiniais iki pat ryto nagrinėdavo „Megilat Ester“ („Esteros knygos“) aspektus, pagal tai, kaip jie yra paaiškinti švento Ari knygoje „Intencijų vartai“ ir pateikti „Mokymo apie dešimt sfirot“ 15 dalyje, nuo 200 iki 229 punkto.
Purimo dieną, po pietų susirinkdavo bendruomenė.
Malda „Mincha“ (popietinė
malda) visada prasidėdavo penktą valandą.
Po jos ravas Baruchas apsiplaudavo
rankas Purimo vaišėms.
Vaišių metu kiekvienas su didžiausiu iškilmingumu
įteikdavo ravui Baruchui savo dovanas (Purimo metu yra priedermė siųsti
draugams maisto dovanas).
Visada būdavo didelis orkestras, kuris pasiruošęs
laukdavo ravo Barucho nurodymų.
Ir tas, kas nematė to didžiulio linksmumo, kuris
trykšdavo Purimo šventės šokių metu, nematė linksmumo iš vis.
Mokiniai šokdavo
„iki proto netekimo“.
Kai kurie ateidavo persirengę nuo galvos iki kojų, kiti tik
pakeisdavo savo įprastą aprangą, tačiau nei vienas nepergyveno dėl savo garbės
ar statuso.
Visus jungė didelis džiaugsmas, esantis tik pas tuos, kurie, kiekvienas pagal savo pakopą, nusipelnė ryšio su Pasaulių Kūrėju, kaip yra parašyta: „Stiprybė ir džiaugsmas toje vietoje, kur yra Jis (Kūrėjas)“.
Pertraukose tarp šokių, ravas Baruchas kalbėdavo apie susijungimą ir formų
sutapimą su Kūrėju, apie Mordechajaus aspektą, t.y tikėjimą virš logikos, kuris
yra priešingas Hamano aspektui, tai yra žinojimui, bei didelių dvasinių šviesų ir
malonumo pritraukimui.
Purimas prilygsta „Galutiniam ištaisymui“. Todėl visos
šventės ateityje dings, išskyrus Purimą.
Taip vykdavo Purimo vaišės – šokiai
iki uždusimo, be pertraukos trunkantys valandą ir daugiau, po to – susirinkimas
aplink mokytoją ravą Baruchą, kad pasiklausyti jo šventų kalbų, ir vėl valanda
šokio be sustojimo, iki visiško savęs pajautimo praradimo...
Ir vėl susibūrimas
aplink ravą Baruchą, „lechaimo“ gėrimas ir jo šventų žodžių klausymas.
Ir vėl viskas
iš naujo...
„Birkat amazon“ buvo skaitoma antrą valandą nakties, o po to – vakarinė malda „Maarivas“.