„Saugok avivo (pavasario) mėnesį ir atlik Pesachą Kūrėjui, Tavo Dievui“ (Dvarim, 16:1).
Mėnuo, kurio centre yra Pesach šventė, turi tris pavadinimus: nisan, aviv ir roš-chodašim.
Pavadinimą
ניסן nisan „atsinešė“ į Izraelio žemę iš Babilono sugrįžusieji
tremtiniai.
Tanache jis minimas du kartus: Megilat Ester (3:7) ir Nechemijos knygoje (2:1).
Šis pavadinimas artimas žodžiui ניצן nican („pumpuras“) – ir iš tiesų, šį mėnesį prasideda tikrasis pavasaris: „Pumpurai matomi visoje šalyje, lakštingalų giedojimo laikas atėjo, ir purplelio burkavimas girdisi mūsų šalyje...“.
Žodis אביב aviv reiškia metų laiką, kada nunoksta javai.
Be to, pačios šio žodžio raidės rodo į tai, kad nuo jo prasideda metų mėnesių skaičiavimas:
„אב – י־ב“,
tai yra „dvylikos tėvas“.
Tora vadina šį mėnesį roš-chodašim („svarbiausias mėnuo“) – nes tai Išlaisvinimo mėnuo, šį mėnesį judėjai išėjo iš Egipto.
Nors žmonija buvo sukurta tišrei mėnesį, išlaisvinimas yra svarbesnis už gimimą.
Todėl nisano mėnuo ir tapo „svarbiausiu metų mėnesiu“, ir būtent
nuo jo Tora skaičiuoja visus metų mėnesius.
Šis mėnuo, tapęs Izraelio išlaisvinimo – išėjimo iš Egipto – simboliu praeityje, pagal judėjų tradiciją taip pat bus tuo mėnesiu, kai įvyks būsimasis Išlaisvinimas.
Pranašo Michos lūpomis Kūrėjas pažada: „Kaip tavo išėjimo iš Egipto dienomis, Aš parodysiu tau stebuklus“.
Remdamiesi šiais
žodžiais, išminčiai padarė išvadą: „Nisano mėnesį buvo išlaisvintas
Izraelis iš Egipto ir nisano mėnesį bus išlaisvintas ateityje“.
Visą nisano mėnesį „Šacharit“ ir „Minchos“ maldų metu nėra skaitomas „Tachanunas“, šabatiniame „Musafe“ nesakomas „Av arachamim“, o Šabato „Minchoje“ neskaitomos eilutės iš Tanacho „Tavo malonė...“, kurios kalba apie tai, kad pripažįstame paskelbto nuosprendžio teisingumą.
Nisano mėnesį neatliekama הספד „hesped“ mirusiajam – gedulingas susirinkimas mirusiojo nuopelnams paminėti.
Viso to priežastis yra ta, kad
didžioji nisano dalis – džiaugsmingos dienos.
Pirmosios dvylika dienų – tai Susirinkimo Pastogės pašventinimo dienos antrais metais po išėjimo iš Egipto; 14-tą nisano, Pesacho išvakarėse – Pesacho aukos aukojimo diena, o pradedant nuo 15 nisano – septynios Pesacho šventės dienos.
Prie šių septynių dienų reikia pridėti dar vieną: pirmąją dieną pasibaigus šventei, kurioje dar jaučiami prabėgusios šventės atšvaitai.
Gaunasi, kad didžioji dauguma nisano dienų – linksmybės ir džiaugsmo dienos.
Todėl šį mėnesį negalima liūdėti ir gedėti.
Mūsų dienomis visa pirmoji nisano pusė praeina ruošimosi Pesachui nuotaikoje.
Tai vienintelė iš metų švenčių, kuri neapribota siaurais rėmais, bet apima laiką prieš ją, ir laiką, einantį po jos (kaip, „chamecą“, buvusį judėjo valdose Pesacho savaitę, uždrausta naudoti bet kokiam tikslui visam gyvenimui).
Nuo nisano mėnesio pradžios prasideda lėšų rinkimas nepasiturintiems, kad užtikrinti jiems galimybę nusipirkti visko, ko reikia šventei.
Šie aukojimai vadinasi „meot chitin“ („pinigai
kviečiams“) arba aramėjiškai – „kimcha depischa“ („Pesacho miltai“).
Neįmanomas tikras laisvės pajautimas, neįmanoma nuoširdžiai ištarti žodžius sederio pradžioje: „Kiekvienas, kas alkanas – tegul ateina ir valgo, kiekvienas, kuris privalo švęsti – tegul ateina ir švenčia Pesachą!“, jei žinome, kad yra tie, kurie neturi galimybės pažymėti Pesacho taip, kaip priklauso, kurie neturi lėšų nusipirkti viskam, kas būtina šventei.
Jei nepasirūpinsime neturtingųjų reikmėmis ir vis dėlto ištarsime šią frazę sederio metu – argi tai bus tikras priedermės įvykdymas?
Namų tvarkymas, indų ritualinis švarinimas, „chameco“ pardavimas, macų gaminimas, pirkimas viso, kas reikalinga šventei, Pesacho įstatymų studijavimas – štai kuo užsiimama laukiant Pesacho šventės.