• אורך ימים בימינו ובשמאלו עושר וכבוד, דרכיה – דרכי נעם וכל נתיבותיה – שלום, עץ חיים היא למחזיכים בה, ותומכיה – מאושר. משלי ג – טז', יז', יח Dienų ilgumas Jos (Toros) dešinėje, o kairėje – turtai ir garbė, Jos (Toros) keliai – malonūs, o Jos takeliai – taika, „Gyvybės medis“ Ji, besilaikantiems Jos, o psikliaunantys Ja – laimingi. (Mišlei 3 – 16, 17, 18)

וזאת ליהודה 

O tai – Jehudai

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

1.

„Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje“ (Pesacho Agada).
Iš tikro „macos valgymo priedermė“ buvo duota Izraelio sūnums,
dar prieš jiems išeinant iš Egipto.
Tai reiškia, kad (ši priedermė buvo duota) dėl „Išsivadavimo“,
kuris įvyks ateityje „skubiai“.

Todėl „macos valgymo priedermė“ buvo duota Izraeliui,
dar jiems esant vergijoje.
Tačiau pati priedermė buvo nukreipta į „Išsivadavimą“,
nes tada turėjo išeiti „skubiai“.

Ir todėl dabar, valgant macą,
mums pridera priminti macos valgymą Egipte,
nes ir dabar mes, būdami už Izraelio ribų,
lygtais randamės „vergovėje“.

.
Todėl ir mūsų intencija, vykdant šią priedermę, turi būti tokia,
kad galėtume „pritraukti“ ateityje įvyksiantį „Išsivadavimą“.
Kuo greičiau, jau dabar mūsų dienomis.
Amen.
Lygiai, kaip ir mūsų Tėvai valgė macą Egipte.

„Dabar čia ... kitais metais, būdami laisvi“.
Ir kaip jau sakėme, kad šios priedermės intencija,
mes turime sužadinti, ateityje mums garantuotą „Išsivadavimą“.
Kaip ir mūsų Tėvai, kurie vykdė šią „macos valgymo priedermę“ Egipte.

„Buvome vergais“.
Mokėmės Talmudo traktate „Psachim“ (166 psl.),
kad reikia „pradėti su gėda ir baigti su šlove“.
Ir dėl „gėdos“ aspekto ginčijasi du Toros išminčiai Ravas ir Šmuelis.
Ravas sako, kad pradėti reikia nuo:
„Pradžioje mūsų Tėvai buvo stabmeldžiai“.
Tačiau Šmuelis teigia, kad pradėti reikia nuo:
„Vergais buvome Egipte“.
Ir Įstatymas pagal Šmuelį.

Ir reikia suprasti šį ginčą.
Iš tikro teiginys:
„Pradėti su gėda ir baigti su šlove“ reiškia,
„Kaip šviesos privalumas tamsai“.
Todėl turime prisiminti „gėdos“ aspekto esmę,
nes tada mes galėsime suprasti Kūrėjo gerumo,
kurį Jis padarė su mumis, dydį.

Ir iš tikro visa mūsų pradžia,
tai tik „gėdos“ aspektas,
nes yra dėsnis:
„Nebuvimas (neigimas) yra prieš atsiradimą – egzistenciją (teigimą)“.
Taip pat yra žinoma,
kad „Žmogus gimsta laukiniu asilu“ (Jobas 11- 12),
ir tik paskui „įsigyja“ žmogaus formą,
Iš tikro tai galioja visose kūrinijos dalyse.
Todėl šis dėsnis taip pat atsispindi ir Izraelio tautoje.

Šio dėsnio esmė tame,
kad Palaimintas Kūrėjas sukūrė kūrinija principu „ješ mi ain“ („atsiradimas iš niekur“),
todėl nėra realybėje jokios dalies,
kuri anksčiau nebūtų atsiradusi „iš niekur“.
Tačiau iš tikro kiekviena kūrinijos dalis turi savitą šio„nebuvimo“ formą.
Ir kai realybę padalinsime į keturias dalis:
negyva, augalinė, gyvulinė ir kalbanti,
pamatysime, kad negyvosios dalies „pradžia“ yra visiškas nebuvimas.

Tačiau augalinės dalies „pradžia“ jau nėra visiškas nebuvimas,
o tik ankstesnė pakopa,
kuri skaitosi, kaip nebuvimas, lyginant su augaline.
Tai reiškia, kad „sėjimas“ ir „suirimas“ yra būtini kiekvienai sėklai,
kuri įgauna „negyvą“ formą...
Ir tas pats „nebuvimas“ yra gyvulinėje ir kalbančioje dalyse.
Juk „augalinė“ forma skaitosi, kaip „nebuvimas“,
lyginant su „gyvuline“ forma.

Ir taip pat „gyvulinė“ forma skaitosi, kaip „nebuvimas“,
lyginant su „kalbančia“ forma.
Todėl savaime aišku, kad ankstesnė „žmogaus“ formai yra „gyvuliška“ forma,
kaip parašyta: 

„Žmogus gimsta laukiniu asilu“ (Jobas 11 – 12).
Iš tikro šį virsmą privalo praeiti kiekvienas žmogus.
Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus pradžioje turi būti „gyvuliškame“ aspekte.

Tai pat parašyta:
„Žmogų ir gyvulį gelbsti Kūrėjau“.
Iš tikro, kaip Kūrėjas įdiegia pas gyvulį visus būtinus egzistencijos palaikymui poreikius,
taip ir pas žmogų yra įdiegti visi egzistencijos palaikymo ir tobulėjimo poreikiai.

Tačiau, išeinant iš pačios išminties, reikia suprasti,
kur gi yra „žmogaus“ formos privalumas prieš „gyvulišką“ formą?
Ir iš tikro tai išplaukia iš pačių poreikių,
nes aišku kad žmogaus poreikiai skiriasi nuo gyvuliškų poreikių.
Todėl būtent šiuo dydžiu ir skiriasi metodas,
kaip Kūrėjas „išgelbsti“ žmogų, ir kaip gyvulį.

Iš tikro po visų ieškojimų ir tyrinėjimų mes randame tik vieną ypatingą poreikį,
esantį pas žmogų, kurio nėra pas gyvulį.
Ir šis poreikis, tai – „Noras susilieti su Kūrėju“.
Tai reiškia, kad tik žmogaus, ir jokia kita rūšis,
yra „pasirengusi“ šiam troškimui.

Todėl iš tikro visa žmogaus rūšies egzistavimo esmė yra apspręsta tik troškimo darbo Kūrėjui ir „susiliejimui“ su Juo atsiradimui.
Ir tuo žmogus pakyla virš gyvulio.
Taip pat yra ištirta, kad teorines prielaidas gyventi bei elgtis visuomenėje (bandoje) mes daugeliu atvejų randame ir „gyvulinėje“ gamtos dalyje.

Dabar galime suprasti „nebuvimo“ aspektą žmoguje,
ir tai – troškimo suartėti su Kūrėju neigimas,
nes tai „gyvulinė“ pakopa.
Taip pat tampa aiškūs Mišnos žodžiai:
„Pradedame su gėda ir baigiame su šlove“.
Iš tikro reikia prisiminti ir įsisąmoninti šį ankstesnį „nebuvimą“,
kaip būtinumą, nes tai sąlyga,
paskui iki aukštybių iškelianti ateinančią šlovę.