„Šabat Šira“ metu („Šabat Šira“ – tai Toros dalies
Bešalach Šabatas, kai yra skaitoma „Jūros daina“, kurią judėjai dainavo
prasiskyrus Raudonajai jūrai), po to,
kai buvo baigtas visas Zohar knygos komentaras „aSulam“, mūsų mokytojas paprašė
„Alijos“ –
privilegijos skaityti Torą (nors
ne kiekvieną Šabatą „kildavo“ skaityti Toros).
Jis pakilo ant pakylos pas
levitą ir paprašė, kad perskaitytų iki pat „Dainos“ pabaigos“. O po to padalino
Toros skaitymą mažesnėmis dalimis, pagal tai, kas liko.
Mūsų mokytojas troško vėl ir vėl atverti dvasinius
pasiekimus, kad vis labiau priartintų pasaulį prie norimo tikslo.
Jo sūnus
rabi Baruchas pasakojo, kad Baal aSulamas jam kartą pasakė, jog jei būtų
galėjęs paaiškinti Zoharą pakankamai plačiai, būtų išėję mažų mažiausiai
tūkstantis tomų!
Taip pat jis norėjo parašyti komentarą visoms „agadot“ (alegoriniams išminčių pasakojimams), kurios yra Mišnoje
ir midrašuose, tačiau to padaryti nepavyko.
Bet
mes galime džiaugtis didžiuliu turtu, kurį jis paliko, ir tai:
21 tomas „Zohar“
su komentarais „aSulam“,
6 tomai knygos „Mokymas apie dešimt sfirot“,
knyga „Ec Chaim“ su komentaru „Veidas šviečia ir veidas paaiškina“ (3 tomai),
knygos „Toros
dovanojimas“, „Or aBahir“, „Beit Šaar aKavanot“,
taip pat 2 tomai „Pri Chacham“.
Dar Baal aSulamas mums paliko daug dainų, kurias sukūrė „šventumo
dvasioje“. Visos jos pripildytos susiliejimo su Kūrėju ir Jo
išaukštinimo, apgaubtos
paslaptimis ir aukštutinių pakopų atvėrimais su visais nuostabiais jų
atspalviais.
Taip pat sukūrė daug melodijų, kurios visos persmelktos troškimu bei ilgesiu Kūrėjui, kupinos džiaugsmo ir laimės, kylančių dėl Kūrėjo atsiskleidimo jam.
Kiekvienas, pažvelgęs į Baal aSulamo gyvenimo darbą, liks apstulbintas dėl
jo milžiniško didumo.
Ir iš tiesų stebėtina – kaip jis nusipelnė šitokių
pasiekimų ir pakopų dvasiniuose pasauliuose bei paties didžiausio susiliejimo su Kūrėju, koks tik įmanomas žmogui?!
Iš pirmo
žvilgsnio, šį dalyką paaiškina Baal aSulamas, sakydamas, jog jame persikūnijo švento
išminčiaus Ari siela.
Tačiau jo sūnus ravas Baruchas ne kartą sakė, kad pats Baal aSulamas yra pasakęs, kad visų šių atvėrimų priežastis buvo viena vienintelė:
Jis dieną ir naktį dirbo ir
stengėsi, ir kiekvieną kartą matė, kad sulig kiekviena diena jo
nesupratimas tik didėja.
Tačiau, nežiūrint į
tai, jis tęsė mokymąsi, dėdamas žmogaus jėgas viršijančias pastangas.
Ir taip penkiolika
metų.
Dėl to galiausiai jo „pasigailėjo iš dangaus“ ir atvėrė išminties vartus...
Iš to išeina, kad raktas, atidarantis duris į „Karaliaus rūmus“ yra žmogaus
darbas ir pastangos.
Ir nereikia galvoti, kad tokie atsivėrimai ateina
„netyčia“, atsitiktinai ir kad tų atsivėrimų dėka žmogus pakyla į tokias
dvasines aukštumas.
Iš tiesų, žmogus pirmiausiai privalo dėti žmogaus jėgas viršijančias pastangas ir atsiduoti šiam darbui visa siela ir širdimi, ir tik tada Kūrėjas įeis į jo vidų. Ir būtent tik po tokių pastangų mūsų mokytojas nusipelnė Ari sielos ir visų šių atvėrimų.
Baal aSulamas taip paaiškino Toros sakinį:
„Kūrėjas Karalius išdidumu apsirengęs“.
Tai reiškia, kad Kūrėjas turi tarsi „išdidumo“ drabužį, kuriuo Jis yra apsisiautęs ir nepriartina prie savęs kiekvieno.
Ir Jis priartina tik tą, kuris yra pasirengęs paskirti tam visą savo gyvenimą, ir jo noras susilieti su Kūrėju yra toks didelis ir stiprus, kad niekas negali jo nugalėti.
Toks žmogus nesidairo nei į
kairę, nei į dešinę, o prieš jo akis yra vienintelis tikslas – susiliejimas
su Kūrėju.
Tik tokį žmogų Kūrėjas priartina prie savęs.