Lag-Baomer – ypatinga diena, ryškiai besiskirianti nuo kitų Omero periodo dienų.
Lag – tai yra raidės ל „lamed“ ir ג „gimel“ – taip žymimas skaičius „33“. Lag-Baomer – trisdešimt trečioji Omero diena, 18 ijaro.
Teigiama, kad šią dieną liovėsi epidemija, nusinešusi rabi Akivos mokinių gyvybes.
Dėl šios priežasties Lag-Baomer turi šventinį atspalvį: šią dieną jau galima kirptis ir skustis, galima kelti vestuves ir linksmintis, šios dienos maldose nesakomas „Tachanun“.
Tačiau sefardų judėjai vis tik laikosi nuomonės, kad per Lag-Baomer ta baisioji epidemija dar nusinešė tam tikrą aukų skaičių, ir todėl nesikerpa iki sekančios dienos pradžios, 34-os Omero dienos.
O aškenaziai mano, kad Lag-Baomer buvo tik trumpas atokvėpis, kurio metu liovėsi ta epidemija, po ko ji atsinaujino su nauja jėga, toliau šluodama rabi Akivos mokinių gyvybes iki pat sivano mėnesio roš-chodeš.
Todėl aškenazių judėjai ir po Lag-Baomer tebesilaiko gedulo – iki sivano pirmosios.
Lag-Baomer taip pat yra vieno didžiausio išminčiaus, tanajaus rabi Šimono bar Jochajaus (Rašbi) [1], kuris buvo Rabi Akivos mokinys, mirties metinės.
Mirtis buvo viso jo gyvenimo kulminacija, aukščiausias pakilimas, ir todėl Lag-Baomer dar vadinamas taip pat „Gilula derašbi“ („Rašbi triumfo diena“), todėl ši diena pažymima linksmybėmis, šokiais ir dainomis bei maldomis, nukreiptomis į Kūrėją – maldomis apie tai, kad šio teisuolio nuopelnai padėtų visiems Izraelio sūnums.
Naktis, nuo kurios prasideda Lag-Baomer – laužų naktis.
Svarbiausiąjį laužą uždega ant statinio stogo virš rabi Šimono bar Jochajaus kapo Meirono vietovėje, Aukštutinėje Galilėjoje.
Pagrindinė priežastis, kodėl rabi Šimono bar Jochajaus mirties metinės pažymimos tokia forma – tai dėl jam priskiriamos knygos „Zohar“ autorystės.
Atverdama giliausią Toros turinį, ši knyga ryškia šviesa apšviečia Toros išmintį, kuri, karaliaus Šlomo žodžiais, pati yra šviesos šaltinis: „Priedermė – žvakė, o Tora – šviesa“.
O pranašo Jeremijo lūpomis Pats Kūrėjas sako: „Nes tokie mano žodžiai – jie kaip ugnis!“
Priimta tą dieną atsivežti į Meironą vaikus, kuriems sukako trys metai – amžius, kada vaikams pirmą kartą kerpami plaukai.
Ir čia, ant rabi Šimono bar Jochajaus kapo atliekama „Chalake“ – vaikui kerpami plaukai, paliekant plaukų sruogas smilkiniuose („peot“).
Kabalistai paaiškina, kodėl taip linksminamasi būtent mirties dieną – nes juk atrodytų, kad tą dieną reikia liūdėti.
Ne veltui yra požiūris, kad 7 adaro, Moše mirties diena, buvo gedulo diena.
Tačiau esmė tame, kad Moše verkė savo mirties dieną, o rabi Šimonas bar Jochajus atvirkščiai – pasak „Zoharo“, tą dieną jis paskutinės savo pamokos metu mokiniams atskleidė tokias gelmes, kurių neatskleidė per visą savo gyvenimą.
Jis paaiškino: „Aš pats liudiju apie save, kad visas savo gyvenimo dienas troškau išvysti šią dieną!“
Kita priežastis, kad apskritai didžio žmogaus mirties diena pažymima ne gedulu, o linksmybėmis.
Taip pat yra žinių, kad ir Adamo, pirmojo žmogaus Žemėje, mirties diena buvo pažymima kaip šventė.
Yra paprotys, pagal kurį per Lag-Baomerą vaikai išeina į laukus ir miškus ginkluoti lankais ir strėlėmis.
Tai ne tik duoklė Bar-Kochbos karių pagerbimui.
Daug gilesnė prasmė yra šiame paprotyje: vaivorykštė (ivritu „kešet“ קשת – žodis, kuris reiškia taip pat „lankas“) – tai ženklas, liudijantis apie Kūrėjo priesaiką, apie Jo pažadą niekada daugiau nepasiųsti žemei tvano.
[1] Rabi Šimonas bar Jochajus – žymusis ketvirtosios kartos tanajus, vienas iš pačių žymiausių rabi Akivos mokinių. Gyveno II m.e. amžiuje. Gelbėdamasis nuo mirties nuosprendžio, jam paskelbto romėnų, jis 13 metų drauge su savo sūnumi Eliazaru slėpėsi oloje. Rabi Šimonas bar Jochajus pasižymėjo antgamtiniais sugebėjimais, todėl nenuostabu, kad jis laikomas „Zohar “ – pagrindinės kabalos knygos – autoriumi.