Po vestuvių ravas Baruchas ėmė mokytis pas
savo tėvą jo vidinės Toros pamokose ir susiliejo su juo visa širdimi ir
visa siela, visiškai nesitraukė nuo jo ir visą savo dvasinį gyvenimą
paskyrė Baal aSulamo keliui.
Reguliariai lankė visas pamokas – nepraleido nei vienos.
Kiekvienoje šventėje ir kiekviename įvykyje buvo pats pirmas ir svarbiausias.
Po to, kai jo Baal aSulamas persikėlė į
Givat-Šaulį, kiekvieną naktį žingsniuodavo nuo Jeruzalės senamiesčio iki
Givat-Šaul rajono ir pirmą valandą nakties jau būdavo pas savo tėvą.
Jo negąsdino įtampa tarp judėjų ir arabų bei kruvini jų susidūrimai.
Izraelyje Britų mandato metu – kiekvieną naktį jis eidavo į savo tėvo namus: per lietų ir per karštį, per vėją ir per sniegą.
Ir netgi po to, kai Baal aSulamas persikėlė į
Tel Avivą, ravas Baruchas pastoviai keliaudavo į savo tėvo pamokas ir
visai nekreipė dėmesio į arabų išpuolius ir į arabų apgultį Jeruzalėje.
Ravas Baruchas išnaudodavo visus įmanomus
būdus, kad patektų į tėvo pamokas, už tai netgi sumokėjo nemažą pinigų
sumą, visai nekreipdamas dėmesio į didelį savo skurdą.
O vieną kartą, neturėdamas kitos išeities, važiavo ant mašinos viršaus, lengvai pasiekiamas arabų snaiperiams.
Kai atvyko į Tel Avivą, jo tėvas – Baal Sulamas, skirtingai nei visada, laukė jo lauke ir pasakė:
„Daugiau taip nedaryk, visą kelionės laiką „nešiau“ tave savo galvoje ir saugojau“.
Didelis ravo Barucho artumas tėvui atsiskleidžia ir iš šio pasakojimo:
„Buvo laikotarpis, kai Baal aSulamas su savo mokiniais vykdavo į keliones automobiliu.
Be vairuotojo ir Baal aSulamo automobilyje
dar buvo penkios vietos, jos buvo nuolatinės ir rezervuotos. Viena jų
buvo ravo Barucho vieta.
Kartą pas Baal aSulamą atėjo jo žmona ir
paprašė, kad paimtų į kelionę vieną iš jo sūnų. Baal aSulamas atsakė
jai, jog į keliones ima tik mokinius, o ne sūnus.
Tada rabanit paklausė apie ravą Baruchą: „Juk jis tai sūnus?!”
Baal aSulamas atsakė:
„Baruchas ne sūnus, jis mokinys (!)“.
Tačiau vis tik atsižvelgdamas į pakartotiną rabanit prašymą, Baal aSulamas sutiko mesti burtus dėl penkių vietų ir burtai lėmė vietas būtent tiems mokiniams, kurie važiuodavo pastoviai...