• אֱלֹהֵינוּ וֵאלֹהֵי אֲבוֹתֵינו מְחוֹל לַעֲוֹנוֹתֵינו בְּיוֹם הַכִּפּוּרִים הַזֶּה בְּיוֹם סְלִיחַת הֶעָוֹן הַזֶּה, בְּיוֹם מִקְרָא קֹדֶשׁ הַזֶּה מְחֵה וְהַעֲבֵר פְּשָׁעֵינוּ מִנֶּגֶד עֵינֶיך. תפילת יום כיפורים Kūrėjau, mano tėvų Dieve, atleisk mūsų nuodėmes šią Jom Kipurim dieną, šią atsiprašymo už nuodėmes dieną, šią šventą dieną, ištrink ir pašalink mūsų nusikaltimus iš mūsų akių. (Iš Jom Kipurim maldos)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

„Jei ne Tavo Tora, būčiau pražuvęs“

 1927–1928 metais mūsų mokytojui Baal aSulamui išvykus į Londoną, jo mokiniai rinkdavosi mažame ravo Moše Barucho Lembergerio namuke ir čia kartu mokydavosi.

Ravas Baruchas pasakojo, jog tam, kad neprižadintų namiškių, sėdėdavo susigrūdę mažoje virtuvėlėje.

Dar pasakojo, jog dėl didelio vargingumo į tą pačią kavą daug kartų pildavo vandens.

Tačiau nei vienas nekreipė dėmesio nei į didelį ankštumą, nei į sudėtingas sąlygas, nes vienintelis dalykas, kuris juos visus domino, buvo ryšio su Kūrėju pasiekimas.

Jiems nerūpėjo nei geresnis maistas – pasitenkindavo tik tuo, kas būtina, nei didesnis butas, nei karjera, nei sąskaitos banke.

Jų nusiteikimas buvo tvirtas ir konkretus, sakyte sakantis, jog neverta stengtis dėl jokio šio materialaus pasaulio įsigijimo, tačiau visas pastangas verta paskirti vien tik ryšio su Kūrėju pasiekimui.

Tarp kitko, yra pasakojama, jog ravas Baruchas Šalomas buvo labai artimas ir labai prisirišęs prie rabi Moše Barucho ir kiekvieną Šabatą po maldos abu valandą mokydavosi rabi Moše Barucho namuose, o tada kartu atlikdavo Kidušą.  

Rabi Neta Brizel pasakojo:

„Prieš šešiasdešimt metų vienas judėjas, vardu Ari Mordechajus Vekselšteinas „Beit Israel“ rajone statėsi namą.

Šiose statybose po dvylika valandų per dieną dirbo ravas Baruchas.

Po kurio laiko ravas Ari Mordechajus įsikėlė gyventi į tą namą.

Namo statyba dar nebuvo pilnai užbaigta, todėl prasidėjus lietui vanduo ėmė bėgti į namo vidų.

Ravo Ari Mordechajaus žmona ėmė šaukti, kad jis nueitų pas ravą Baruchą ir paklaustų, ką daryti.

Buvo dvylikta valanda nakties, ir ravas Ari Mordechajus visai nenorėjo eiti ir trukdyti ravo Barucho. Tačiau kitos išeities nebuvo.

Todėl nuėjo į ravo Barucho namus, ir pamatė ravą Baruchą po dvylikos valandų darbo dienos sėdintį prie degančios žvakės vidury nakties ir su didžiausiu įsigilinimu besimokantį šventą knygą Zohar.

Ravo Barucho namuose buvo didžiulis nepriteklius, ne visada būdavo netgi ką duoti valgyti vaikams. Daugybę kartų vaikai išeidavo ryte į mokyklą nevalgę.

Tačiau nežiūrint į didelį vargingumą ir trūkumus, ravas Baruchas be perstojo, dieną ir naktį mokėsi vidinės Toros.

Ir nors buvo priverstas dirbti, kad aprūpintų šeimą, nenutraukdavo savo užsiėmimų netgi darbe.

Yra pasakojama, jog ravas Baruchas tam, kad parneštų šeimai duonos kąsnį, nuėjo dirbti į darbo stovyklą, kuri užsiėmė kelių tiesimu.

Ir kai čia buvo ieškomas savanoris, kuris miegotų virtuvėje ir atsikėlęs valanda anksčiau už kitus darbininkus paruoštų jiems karšto gėrimo – pasisiūlė ravas Baruchas.

O priežastis buvo ta, kad vienintelė vieta visoje stovykloje, kur degė šviesa, buvo būtent virtuvė.

Ir ten ravas Baruchas atsikeldavo pirmą valandą nakties ir mokydavosi iki pat ryto. O po to dirbdavo visą dieną kartu su kitais darbininkais...

Rabanit pasakojo, jog būdavo dienų, kai neturėdavo pinigų net nusipirkti žibalo lempai. Tačiau ravas Baruchas nenuleisdavo rankų – eidavo į terasą ir čia mėnulio šviesoje mokydavosi toliau.

1934 metais ravas Baruchas ir jo bičiulis rabi Jehuda Brandvainas išėjo dirbti į statybas. Tuo metu jie statė Chevrono policijos pastatą.

Ravas Baruchas pasakojo, jog matė ten vieną darbininką, kuriam siūlė valgyti kiaulieną ir kuris, nors buvo visiškas pasaulietis, griežtai atsisakė.

Ravas Baruchas papasakojo tai savo tėvui Baal aSulamui – jis kalbėjo apie tai todėl, kad tai puikus didžiulės auklėjimo jėgos pavyzdys.

1935 metais Baal aSulamas persikėlė į Bnei Braką. Čia ravas Baruchas ir rabi Jehuda Brandvainas su didžiausiu pasiaukojimu pastatė Beit-midrašą (Mokymo namus).

Jie visą dieną dirbdavo, o paskui vidurnaktį keldavosi ir be jokio poilsio mokydavosi Toros.

Kaip parašyta Psalmėse (119:62): „Atsikelsiu vidurnaktį dėkoti už Tavo teisingumo įstatymus“.

1948 metais, Nepriklausomybės karo metu, daug arabų iš Jafos pabėgo į Gazos ruožą. Tad į Jafą atvyko daug judėjų iš Jeruzalės, kurie apsigyveno arabų paliktuose butuose.

Tuo metu Ravas Baruchas taip pat atvyko į Jafą, ir apsistojo bute Chasan Bek rajone.