• הריקוד מורה על ענין עבודת השי''ת, כי הוא בנוי על עליות וירידות, וככול שהזמן בין העליה לירידה הוא קצר יותר, אזי יש יותר שמחה. רב ברוך אשלג על ענין ריקוד. Šokis simbolizuoja dvasinį darbą Kūrėjui, nes šokis sudarytas iš pakilimų ir nusileidimų, ir kuo tarpas tarp pakilimo ir nusileidimo trumpesnis, tuo yra daugiau džiaugsmo. (Ravas Baruchas Ašlagas apie šokį).

שלבי הסולם כי תצא מלחמת הרשות 

Šlavei haSulam „Karas dėl valdžios“

ravas Baruchas Ašlagas הרב ברוך שלום הלוי אשלג

(Ištraukos)

2.

Dvasiniame kelyje yra daug „pakilimų“ ir „kritimų“.
Paprastai žmogus „kritime“ jaučiasi labai blogai,
t. y. jis negalėjo niekada net pagalvoti,
kad atsidurs tokiame „nuopuolyje“.
Ir čia svarbiausia žmogui „nepanikuoti“ ir „nebėgti“ iš dvasingumo.

Viskas turi būti atvirkščiai:
Žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas rūpinasi juo ir dabar,
ir priartina žmogų iš kitos,
„atvirkščios“ – nemalonios pusės.

Apie tai parašyta „Pri chacham“:
„Mylimasis (Kūrėjas) panašus į elnią.
Kaip elnias, bėgdamas atsuka galvą atgal,
taip Kūrėjas, kai tolsta nuo Izraelio חס ושלום chas ve šalom (neduok dieve),
atsuka veidą atgal.
Tada veidas (gerumas) įgauna atvirkščią (nemalonų) aspektą.

Iš tikro Kūrėjas trokšta ir ilgisi susijungti su Izraeliu.
Todėl, taip pat ir Izraelyje (einančiuose į Kūrėją) gimsta troškimas ir ilgesys susijungti su Palaimintuoju.
Kur šis ilgesys ir troškimas – tai, būtent veidas (gerumas)“.

Iš tikro, kai žmogus yra „kritimo“ būsenoje,
tai reiškia, kad Kūrėjas „tolsta“ nuo jo.
Tada žmogui nėra jokio noro dvasiniam darbui,
t. y. Kūrėjas suteikia jam būtent tokią „dvasingumo formą“.
Tada Kūrėjas rodo žmogui savo kitą pusę,
nuo to žmogui norisi „bėgti“ ir užmiršti dvasingumą.

Kūrėjo „veidas“ – tai jo noras padaryti gerą kūriniams,
o „kita pusė“ jaučiama atvirkščiai.
Ir kodėl Kūrėjas rodo savo kitą pusę?
Taip yra daroma specialiai,
t. y. taip žmogus gauna „postūmį“ susijungimui su Kūrėju,
ir nelieka „žemoje būsenoje“.
Vadinasi iš tikro „kitos pusės“ viduje yra tikras „veido“ (gerumo) aspektas.