• דוקא בזמן שאדם אינו מרגיש שיש לו דרישה ומשיכה לרוחניות, שאז הוא נמצה במצב של ההסתרה הגדולה ביותר, אזי האדם צריך לקבל על עצמו עול מלכות שמים. רב ברוך אשלג על ענין קידוש לבנה. Kai žmogus visai nejaučia poreikio dvasingumui, tada jis randasi didžiausioje Kūrėjo paslėpimo būsenoje, būtent tada žmogus turi priimti sau „Dangaus karalystės jungą“. (Ravas Baruchas Ašlagas apie mėnesio pašventinimą).

שלבי הסולם מועדים שעשה לי נס במקום הזה 

Šlavei haSulam „Padarė man stebuklą šioje vietoje“

ravas Baruchas Ašlagas הרב ברוך שלום הלוי אשלג

(Ištraukos)

2.

Iš tikro vergas turi būti laimingas, kad išeina į laisvę,
nes jis bus pats sau šeimininkas.
Tačiau, ką Tora sako toliau:
„O jei pasakys vergas, pamilau savo šeimininką, savo žmoną, savo vaikus, neisiu į laisvę“ (Berešit 21 – 5).
Taip pat mes matome, kad yra realybė, kai žmogus nori pasilikti vergas, todėl parašyta:
„Prisimink, kad buvai vergas Egipto žemėje“ (Dvarim 16 – 12).
Ir nors būti vergu yra labai blogai, bet yra atvejų, kai žmogus nori pasilikti vergu!

Tada kodėl parašyta:
„Prisimink, kad buvai vergas Egipto žemėje“?
Iš tikro kas gi sako, kad būti vergu taip jau blogai?
Juk yra žmonių, norinčių pasilikti vergais, kurie sako „pamilau savo šeimininką“!

Tačiau reikalas tas, kad tremtį jaučiame pagal skausmus ir kentėjimus,
kuriuos kenčiame joje.
Pagal tai ir galime džiaugtis išsivadavimu, tai kaip „indas” ir „šviesa”.
Todėl kentėjimai ir skausmai, kuriuos nesvarbu nuo ko jaučiame, yra „indas”,
kuris gali priimti „šviesą”, jei išsivaduojame nuo kentėjimų.

Ir apie Egipto tremtį parašyta:
„Prisimink, kad buvai vergas Egipto žemėje”,
t.y. Egipte Izraeliui buvo labai blogai dėl kentėjimų, kuriuos kentė.
Taip pat parašyta: „prisimink“, t.y. turime prisiminti kentėjimus,
kuriuos kentėjome ten, ir tik tada gali būti išsivadavimo džiaugsmas.

Iš to kas pasakyta suprantama, kodėl žmogus turi laiminti Kūrėją už tai, kad Jis padarė stebuklą.
Kaip jau sakėme, kai žmogus pradeda eiti dvasinio darbo keliu,
pas žmogų ateina „pakilimai” ir „kritimai”.
Ir „pakilimo” metu reikia prisiminti, kad toje vietoje,
kur dabar yra „pakilimas”, buvo „kritimas”.

Tačiau Kūrėjas išgelbėjo žmogų ir pakėlė iš iš „pragaro gelmių”,
t.y. žmogus išėjo iš „dvasinės mirties”,
kuri vadinama „nutolimas nuo Kūrėjo“.
Todėl žmogus turi dėkoti Kūrėjui už tai,
kad Jis įvedė žmogų į „kritimą”, kur buvo kentėjimai.

Ir dabar, kai jis yra „pakilime”, t.y. pakilioje ir malonioje būsenoje,
žmogus gavo naujus „indus”, kuriuos gali pripildyti pakilimo „šviesa”.
Išeina, kad žmogus pritraukia džiaugsmo šviesą į naujus „indus”,
kuriuos pasiekė, kai įsižiūrėjo į šį Kūrėjo „išgelbėjimo stebuklą”.

Todėl, kai žmogus žiūri į ankstesnius kentėjimus, ir lygtai juos jaučia dabar, žmogus gali pripildyti šiuos naujus „indus” išsivadavimo malonumu.
Todėl kai žmogus pats „nupiešia” sau,
t.y. atsimena ir įveda save į kritimą,
jam iš Kūrėjo pusės nereikia „kritimų” ir trūkumo,
kas yra būtina progresui.

Iš tikro visa tai sąlygoja, kad „pakilimas”, kurį dabar jaučia žmogus,
bus naujuose „induose”, pagal taisyklę:
„Nėra šviesos be indo“.
Todėl „pakilimo” metu, kai žmogus galvoja ir prisimena ankstesnį „kritimą”,
tie kentėjimai, kuriuos žmogus atsimena, skaitosi naujais „indais”,
į kurios gali ateiti visai nauja „pakilimo šviesa”.