1970 metų, 3 Marchešvano mėnesio dieną, mirė
ravo Barucho žentas ir dešinioji ranka, vienas labiausiai užsidegusių mokinių rabi Icchakas Agasi.
Rabi Icchakas Agasi visa širdimi ir siela
buvo susijungęs su Baal aSulamu, o po Baal aSulamo mirties, tapo
ištikimu ravo Barucho mokiniu.
Tai buvo ir „proto“, ir „širdies“ žmogus – labai retas derinys viename žmoguje.
Kartą ravas Baruchas pasakė, jog rabi Icchakas yra labai „aukštos sielos“ žmogus.
Visuose šventumo dalykuose buvo pirmas ir pagrindinis. Jis buvo vienas iš ravo Barucho Mokymo namų įkūrėjų.
Kiekvieną naktį po vidurnakčio keldavosi ir mokiyavosi kartu su savo mokytoju ravu Baruchu.
Rabi Icchakas Agasi buvo tikras draugas.
Jo rūpestis artimu buvo toks stiprus, kad jei kuris iš bičiulių patekdavo į bėdą, tiek pergyvendavo dėl jo, kad negalėdavo ramiai miegoti, kol neišspręsdavo jo problemos.
Ravas Baruchas niekada negedėdavo jokio žmogaus.
Tačiau mirus rabi Icchakui, jis padarė išimtį ir gedėjo po jo laidotuvių.
Ravas Baruchas apskritai kalbėjo nedaug, o
ypač tokiais sunkiais momentais. Tik pasakė: „Tas, kas turėjo stiprų
ryšį su rabi Icchaku Agasi, to gyvenimas buvo pripildytas šventumo!“.
Ir dar: „Ėjimo virš logikos (žinojimo)
aspektas priklauso nuo žmogaus žinojimo didumo. Nes žmogui, kurio
žinojimas mažas, nereikia didelių pergalėjimo jėgų, norint eiti virš
logikos.
Tuo tarpu žmogui, kurio žinojimas yra
didelis, tam, kad jį anuliuoti, reikalingas didžiulis pergalėjimas. Ir
tai yra tikrasis ėjimas virš logikos.
Ir būtent toks buvo rabi Icchakas Agasi“.
Praėjus keletui metų, vyriausioji rabi Barucho dukra Jehudit susirgo vėžiu.
Ji buvo rabi Icchako Agasi žmona.
Ravas Baruchas pasakojo, jog ji ateidavo pas Baal aSulamą ir jie kalbėdavo apie darbą Kūrėjui.
Taip pat ji su savo tėvu ravu Baruchu kartu mokėsi šventą knygą Zohar.
Ir tai parodo, kad dirbti Kūrėjui gali kiekvienas, kurio viduje dega tiesos troškimas, neleidžiantis žmogui nusiraminti, nepriklausomai nuo to, ar tai vyras, ar moteris.
Jos sūnus rabi Menachem Agasi pasakojo, jog ji niekada jo nebučiuodavo, kaip įprastai mamos bučiuoja savo sūnus.
Nes Baal aSulamas jai pasakė, jog nuo to laiko, kai jai gims vaikai, ji „nukris“ iš savo pakopos...
Tomis sunkiomis kovos su liga dienomis, ravas
Baruchas dėl dukters pasveikimo skaitydavo Tehilim psalmę, kas yra
įprasta, ištikus tokiai nelaimei.
Tačiau viskas nusprendžiama Danguje, tad 1981 metų 10 ijaro mėnesio dieną, ravo Barucho dukra Jehudit paliko šį pasaulį.
Skausmas buvo didžiulis, nes ji buvo susijungusi su savo tėvu ravu Baruchu visa savo širdimi ir siela ir
paskyrė jam visą savo gyvenimą.
Ravo Barucho žmona raudojo širdį draskančia rauda.
Vienas iš mokinių rabi Neta Brizel pasakojo, jog tąsyk ravas Baruchas užėjo pas rabanit į kambarį ir pasakė jai:
„Kodėl tu verki? Argi iš tavęs paėmė tai, kas priklausė tau?“
Ir daugiau nieko nebesakė.
Nežiūrint į šiuos ir daugelį kitų skaudžių
bei nemalonių įvykių, ravas Baruchas toliau ėjo savo keliu į šventumą ir
visiškai nesidairė atgal.
Ir iš tiesų, jame nebuvo galima pastebėti jokio pasikeitimo po dukros mirties.
Jis sakydavo: „Tas, kas dairosi į praeitį, yra „pensininkas“ Kūrėjo darbe“.
Ir taip elgėsi pats: niekada nesižvalgė atgal ir jame visi skaudūs ir nemalonūs gyvenimo įvykiai buvo visiškai nepastebimi.
Apie jį kalba šis pasakymas: „Stiprūs savo jėga, vykdantys Kūrėjo žodį“ (Psalmės 103:20).
Iš tiesų jame visą gyvenimą „švietė“ aukštutinė jėga ir stiprybė ir jis kaip karys žygiavo pirmyn Kūrėjo keliu.
Ravas Baruchas sakydavo:
„Žmogus kiekvieną dieną turi atverti „naują
puslapį“ ir netgi keletą kartų per dieną. Žmogui reikia užmiršti praeitį
ir statyti dabartį iš naujo“.
Ir mes, jo mokiniai, tai matydavome jame
visados: ar tai būdavo didelės ar mažos problemos, jis viską pergalėdavo
ir pradėdavo iš pradžių.
Taip elgėsi mirus jo tėvui Baal aSulamui, kuomet visas pasaulis atrodė, kaip laivas, netekęs kapitono.
Taip elgėsi mirus rabi Icchakui Agasi ir rabi Mordechai Klar, kurie buvo jo Mokymo namų „kertiniai stulpai“.
Taip pat elgėsi ir po dukros Jehudit Agasi bei žmonos mirties.
Ir taip visą laiką, kas benutiktų.