• תורת ה' תמימה – משיבת נפש. עדות ה' נאמנה – מחכימת פתי. פיקודי ה' ישרים – משמחי לב. מצוות ה' ברה – מאירת עיניים. תהלים יט' – ח', ט Kūrėjo Tora tobula – sugrąžina sielą. Kūrėjo atvėrimai tikri – „paprotina“ naivuolį. Kūrėjo įsakymai tiesūs – džiugina sielą. Kūrėjo priedermė aiški – „apšviečia“ akis. (Tehilm 19 – 8, 9)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Sukot šventė

Ravas Baruchas Šalomas kiekvieną Sukot šventės vakarą palapinėje rengdavo „vandens užpylimo šventę“.

(Sukot šventės metu Kūrėjas sprendžia, kiek vandens Jis pasiųs žemei ateinančiais metais. Šventyklos laikais egzistavo paprotys atlikti vandens užpylimus ant aukuro – kaip prašymą atsiųsti palaimintus, gausius lietumi metus, ši šventė pasižymėjo ypatingu džiaugsmu).

Ravas Baruchas visada pageidavo ir stengėsi, jog grotų muzikinė grupė.

Jo noras buvo padidinti šventumo džiaugsmą, kaip priedermę „Ir džiaukis tavo šventės metu“.

Jo mokiniai visiškai atsiduodavo šventės linksmumui, šokiai ir dainos palapinėje liejosi visu pilnumu.

Pertraukėlėse tarp šokių ravas Baruchas, su didžiuliu užsidegimu aiškindavo apie Sukot šventę iš darbo Kūrėjui aspekto.  

Naktį mokindavosi apie vidinius šventės aspektus iš Ari knygos „Šaar akavanot“ („Intencijų vartai“), taip pat mokindavosi Zoharo straipsnius iš Zoharo, liečiančius Sukot šventę.

Tačiau iš tiesų taip elgdavosi per visas šventes – gilindavosi į vidinę švenčių prasmę, pagal tai, kaip tai yra paaiškinta Zohare, Ari ir savo tėvo raštuose.

Per Sukot šventę ravas Baruchas paprastai kiekvieną rytą valgydavo pusryčius kartu su savo mokiniais.

Tarp jų vyraudavo maloni atmosfera, pripildyta didelio artumo, meilės ir džiaugsmo.

Tą Sukot šventės vakarą, kai „užpizinu“ buvo kohenas Aronas (Sukot šventės metu palapinėje turi apsilankyti septyni „ušpizin“ (svečiai), tai Abrahamo, Icchako, Jakovo, Josefo, Moše, Arono ir Davido sielos), ravas Baruchas surengdavo didžiules vaišes.

Jos vadinosi „Pagrindinės Sukot vaišės“, kadangi tai admor iš Prusovo, jo tėvo Baal aSulamo mokytojo, mirties diena („admor“ – „mūsų mokytojas ir mūsų rabi“).

Prieš šias vaišes jie padarydavo „Draugų susitikimą“, į kurį susirinkdavo visos grupės kartu: tiek jaunų, tiek vyresniųjų.

Tokie „Draugų susitikimai“ vykdavo du kartus per metus: Sukot ir Pesach švenčių metu.

Iš ravo Barucho pašnekesių apie Sukot šventės vidinius aspektus

Sukot palapinės pagrindas – tai stogas („schach“ – stogas iš šakų).

Nes palapinės esmė yra šešėlio padarymas.

Todėl Zohar knygoje Sukot palapinė yra vadinama „דמהימנותא צילא“ – „tikėjimo šešėlis“.

Paaiškinimas:

Yra dvi žmogaus darbo Kūrėjui būsenos: pirma būsena vadinasi „diena“, ir tai „švytėjimo“ žmogui laikas, kai žmogus jaučia skonį Toroje ir maldoje, jaučia Kūrėjo realybę ir Jo valdymą pasauliui.

Kita būsena – tai „naktis“, kai žmogui nėra „skonio“ ir pajautimo Toroje bei maldoje, jis nejaučia Kūrėjo ir visas žmogaus darbas šventume tampa jam didžiule našta.  

Iš tiesų, yra dviejų rūšių paslėpimas: „viengubas paslėpimas“ ir „paslėpimas paslėpime“ (iš Įvado į Mokymą apie dešimt sfirot, 47-52 punktai).

Ravas Baruchas taip paaiškino:

„Viengubas paslėpimas“ – kai žmogus jaučia kritimą dvasingume ir praranda „skonį“ dvasiniame darbe.

Tada žmogus turi melstis, kad dvasingumas taptų svarbus jo akyse ir jis galėtų stengtis vykdyti Kūrėjo norą.

„Paslėpimas paslėpime“ – kai žmogus neturi jėgų net melstis dėl to. Jis tik prašo daugiau „skonio“ materialume.

Ir tai laikas, kai žmogus turi atlikti veiksmus per prievartą ir tikėtis „Dangaus pagalbos“, kad suteiktų jam jėgų melstis dėl to, jog dvasingumas įgautų svarbumą jo gyvenime.

Kitą kartą paaiškino šitaip:

„Viengubas paslėpimas“ reiškia, jog žmogus tiki, kad Kūrėjas nuo jo slepiasi, o „paslėpimas paslėpime“ reiškia, jog žmogus jau nebetiki netgi tuo, kad Kūrėjas slepiasi“.

„Nakties“ būsena vadinasi „šešėlis“, tai yra, paslėpimas.

Nes šis kritimas yra sąlygojamas žmogui iš „viršaus“, paties Kūrėjo, ir tai – paties žmogaus naudai.

Tai yra išbandymo laikas jam, kad patikrinti, ar jo darbas Kūrėjui yra tik iš egoistinės meilės sau.

Tai yra, dėl „skonio“ ir malonių jausmų, kuriuos jaučia Toros mokyme ir darbe Kūrėjui.

Ar jo darbas yra paremtas meile Kūrėjui ir Jo išaukštinimu.

Kai žmogus nekreipia dėmesio į savo pajautimus ir nestato sąlygų Kūrėjui: jei gerai jausiuosi ir bus „skonis“ bei supratimas, tada dirbsiu Kūrėjui su visišku atsidavimu.

Žmogus yra pasiruošęs dirbti Kūrėjui bet kokiomis sąlygomis ir bet kokioje būsenoje.

Ir apie šį nuostabų dalyką duoda užuominą Sukot palapinė – visas žmogaus sėdėjimas joje yra „tikėjimo šešėlyje“.

Tai reiškia, kad žmogus tiki, jog tas paslėpimas yra sąlygotas jam iš „Dangaus“.

Ir žmogus turi prisiimti darbą netgi tokiomis sąlygomis, nekreipiant dėmesio į jausmus.

Todėl stogas turi būti padarytas iš „svirno ir vyninės atliekų“.

Būtent dėl netinkamų minčių, kurios kyla žmogui paslėpimo metu, yra žmogui galimybė eiti „tikėjimo šešėliu“, virš logikos.

Nes jei ne tos netinkamos mintys, jam iš viso nereikėtų tikėjimo.

Todėl sako Gmara: „Kiekvienas stato Sukot palapinę ant jo stogo viršaus“.

„Stogo viršus“ – tai žmogaus protas, o Sukot palapinė – tai tikėjimo uždengimas, kurį žmogus „uždeda“ ant savo logikos, nes nenori ja vadovautis.

Ir todėl, kad Sukot esmė yra tikėjimas, išminčiai ją pavadino „lengva priederme“, nes žmogui  nereikia skirti daugiau laiko mokymuisi ar daugiau melstis, bet tik daryti tas priedermes, kurias darė iki šiol, tik kad jos būtų „dangaus vardu“ (dėl Kūrėjo).

Tačiau šiame darbe yra svarbi sąlyga – jis turi būti atliekamas su džiaugsmu.

Tuo žmogus parodo, kad jis džiaugiasi sąlygojimo Kūrėjui darbu ir tokiu būdu jis pasiekia formų su Kūrėju sutapimą.

Juk kai Kūrėjas sąlygoja, jis džiaugiasi ir neverkia, kaip parašyta:

„Nebuvo didesnio džiaugsmo prieš Jį, kaip tą dieną, kai buvo sukurti dangus ir žemė“.

Ir tai – „gražios Sukos ir nuostabaus etrogo“ aspektas – užuomina į tai, kad darbas paslėpimo metu turi būti džiaugsmingas ir gražus.

Kartą ravas Baruchas pasakė:

„Sukot palapinėje draudžiama kalbėti „lašon hara“ (blogas kalbas).

Ir paaiškino, jog tuo metu, kai žmogus yra „Kūrėjo veido paslėpime“, kai žmogus nejaučia Kūrėjo, kaip gero ir darančio gera, tada reikia saugotis ir nekalbėti „lašon hara“ apie Kūrėją.

Kaip jau minėjome, darbas „virš logikos“ turi būti džiaugsmingas: džiaugsmingas, nes žmogus remiasi tikėjimu išminčiais ir eina šventų žmonių keliu.

Ir draudžiama šį darbą dirbti su „ašaromis“.

Parašyta:

„Tas, kuris yra skausme, jis laisvas nuo Sukot priedermės“.

„Laisvas“ – tai reiškia, kad nevykdo Sukot priedermės.

Dar vienas paaiškinimas:

„Jei žmogus pergyvena (patiria skausmą) tikėjimo darbe, tada Sukot palapinė, kuri yra malchut aspektas, yra „laisva“ nuo to, kad duotų jam ką nors.

Iš tikro, jei žmogus tikėjimo darbe džiaugiasi, tada malchut sąlygoja jam didelę šviesą ir Kūrėjo išaukštinimą.

Tada žmogus pamato, kad „Nėra nieko, tik Jis“.

Tačiau jei žmogus nėra tinkamai nusiteikęs, tada ir ji neprivalo nieko duoti.

Baal aSulamas labai rūpinosi Sukot palapinės gražumu.

Jis ypatingai puošdavo savo palapinę.

Taip pat elgėsi ir ravas Baruchas Šalomas – jo palapinė būdavo išpuošta įspūdingais meno kūriniais, vaizduojančiais pagrindinius judaizmo aspektus bei Sukot šventės temą.  

Ir tai aspektas „Džiaugsiesi tavo šventės metu“.

Žodis „chag“ חג („šventė“) reiškia „mechuga“ מחוגה („apvalus“).

Apvalus iš vienos pusės rodo tam tikrą apribojimą, iš kitos pusės, apvali forma išreiškia tobulumą.

Ravas Baruchas paaiškino:

„Kai žmogus jaučia, kad yra apribotas, jog jo noras gauti sukaustė jį „geležinėmis grandinėmis“ ir neleidžia jam anuliuotis prieš Kūrėją, vis tiek žmogus turi jaustis tobulume, virš savo logikos.

Žmogus turi būti laimingas kiekvieną kartą, kai nusipelno prisiliesti prie šventumo. Ir tai indas gauti Kūrėjo šviesą“.

O kartą ravas Baruchas savo tėvo vardu pasakė:

„Hošanot“ maldoje parašyta: „Prie gluosnių, tavo pasimėgavimui“.

Yra žinoma, jog etrogo vaisius turi kvapą ir skonį.

Tuo tarpu lulavas, tai yra, palmės lapai, turi skonį, bet neturi kvapo.

Hadasa (mirta) turi kvapą, bet neturi skonio.

O gluosnis neturi nei kvapo, nei skonio.

Todėl parašyta: „Prie gluosnių, tavo pasimėgavimui“, nes Kūrėjo mėgavimasis yra būtent iš tų dalykų, kuriuos žmogus daro „be skonio ir be kvapo“.

Todėl šis darbas Kūrėjui turi būti žmogui „saldus“ (žodis „gluosnis“ „ערבה“ turi tą pačią šaknį kaip ir „saldus, malonus“ „ערב“)“.

Tai reiškia, kad Kūrėjo mėgavimasis yra būtent tuose dalykuose, kuriuos žmogus daro tik iš tikėjimo Kūrėjo didumu, nes supratimo ir pajautimo jis kol kas neturi.

O kodėl tik iš šių žmogaus veiksmų yra Kūrėjui mėgavimasis?

Tai veiksmas, kuriame nėra meilės sau.

Ir tai vadinasi: „Žemė kabo ant „bli ma“ („ant nieko“).

Tai reiškia, žmogus „kabina“ visą savo egzistenciją „ant tikėjimo“, kuris  vadinasi „bli ma“.

Kartą ravas Baruchas pateikė pavyzdį apie paslėpimo aspektą:

„Pasakojimas apie du draugus.

Atėjo vienas draugas pas kitą ir pasakė, jog myli jį visa savo siela ir kad juos sieja tvirta draugystė.

Tačiau draugas norėjo patikrinti, ar jis iš tikrųjų sako tiesą.

Tad pasiuntė pas draugą pasiuntinius, kurie blogai kalbėtų apie jį ir pasakytų, kad su juo tikrai neverta draugauti.

Ir visa tai darė tik tam, kad pažiūrėtų, kokia bus draugo reakcija.

Taip yra ir dvasingume: kartais, kai Kūrėjas su juo yra „panim el panim“ aspekte („veidas į veidą“), žmogus gauna sužadinimą iš viršaus.

Tada žmogus jaučia meilę, norą bei troškimą dvasingumui.

O po to Kūrėjas „pasislepia“ nuo žmogaus, nes nori patikrinti jo meilę ir siunčia pas žmogų pasiuntinius.

Ir tai – mintys, sakančios žmogui, kad neverta eiti Kūrėjo keliu. Ir tada galima pamatyti, ar žmogaus meilė Kūrėjui yra tikra, ar ne.

Du kartus per metus – per Sukot ir Pesach švenčių „chol amoed“ („tarpšventines dienas“) ravas Baruchas vykdavo susitikti su admoru iš Guro – Beit-Israel.

Admoras iš Guro pastoviai atvykdavo į Tel Avivą susitikti su Baal aSulamu, pasikalbėti apie darbą Kūrėjui ir apie Kabalos išminties mokymą.

Ravas Baruchas matė didžiulį jo prisirišimą prie jo tėvo ir be galo stiprų jame esantį tiesos tašką, todėl jis pratęsė šią draugystę ir po jo tėvo mirties.

Tarp kita ko, yra pasakojama, jog paskutinės ravo Barucho Sukot šventės metu į jo Sukot palapinę įėjo knygos autorius (ravas Mordechajus Gotlibas) ir pamatė ravą Baruchą sėdintį prie akvariumo su žuvimis ir stebintį jas.

„Pažvelk“ – tarė ravas Baruchas.

„Žuvys niekuomet nebūna visiškoje ramybėje, visos yra pastoviame judesyje. Taip ir mes – turime nebūti pasyvūs bei neveiklūs, o būti nuolatiniame veiksme“.

Toks buvo ravo Barucho būdas – jis mokėsi darbo Kūrėjui iš kiekvieno materialaus dalyko.

Vieną iš „chol amoed“ dienų, vidurdienį, ravas Baruchas visuomet surengdavo „ktanat mištatfim“ vaišes ravo Šlomo Zlošinski, ravo Icchako Agasi žento, namuose.

Į šias vaišes buvo kviečiami tik keletas žmonių, paprastai tik patys artimiausi ravo Barucho žmonės.

Šių vaišių atmosfera buvo kupina artumo ir draugiškumo, bei didelio betarpiškumo tarp mokinių ir jų mokytojo.

Ravas Baruchas daug kalbėdavo – jį domino tik viena tema – Kūrėjas ir ryšys su Juo.

Visi jo troškimai ir siekiai, jo džiaugsmas ir laimė buvo susiję vien tik su tuo.

Ir be šio dalyko jam pasaulyje daugiau niekas neegzistavo.

Tik jis ir Kūrėjas, Kūrėjas ir jis.

Tik tai, ko Kūrėjas nori iš jo, ir tai, ko jis prašo iš Kūrėjo.

Tik tai ir nieko daugiau.

Tų susitikimų metu ravas Baruchas daug dainuodavo – susiliejimo ir begalinio ilgesio Pasaulių Kūrėjui melodijas.

Kartą tokių vaišių metu pasakė: „Tu išaukštinai mus iš visų tautų“.

Tai reiškia, kad pakėlė ir išgelbėjo mus iš visų mumyse esančio „jecer hara“ („blogio instinkto“) kalbų.

Kadangi kartais blogio instinktas ateina pas žmogų su „purvinais drabužiais“, t.y. kaip netikintis ir įtikinėja žmogų nusižengti Toros įstatymams.

O kartais blogis ateina apsirengęs Toros išminčiaus drabužiais ir reikalauja „perdėto šventumo“, kad nutolinti žmogų nuo Tiesos kelio.

Pastarasis yra ypač pavojingas.

Ir nuo visų šių kalbų išgelbsti Kūrėjas“.