Žinoma, kad yra „kairės“ pusės dvasinis kelias ir „dešinės“ pusės dvasinis kelias.
Žodis „dešinė“ ימין (jamin) yra artimas žodžiui הימן (heimin) „tikėjo“.
Todėl pasakymą:
„Ir patikėjo (Abrahamas) Kūrėju“ (Berešit 15 – 6),
Targumas (Toros vertimas aramitu) verčia:
„Ir laikėsi dešinės“.
Dvasiniame darbe „dešinė“ pusė vadinasi – „tobulumas“, o kairė – „netobulumas“,
t.y. „kairės“ pusės kelyje trūksta ištaisymų.
Todėl, kai mokytojas sako mokiniui eiti „dešinės“ pusės keliu,
tada mokinys turi tikėti mokytojo žodžiais ir eiti „dešinės“ pusės keliu, vadinamu „tobulumas“.
Kas tai – „tobulumas“, kuriuo mokinys turi eiti?
Tai reiškia, kad mokinys turi įsivaizduoti,
lyg jis jau nusipelnė tobulo tikėjimo Kūrėju.
Ir jau yra pas mokinį pajautimas „visu kūnu“, kad Kūrėjas valdo visą pasaulį aspektu:
„Geras ir darantis gerumą“.
Kitaip sakant, kad visas pasaulis gauna iš Kūrėjo vien tik gerumą.
Tačiau, kai mokinys iš tikro įsižiūri į save, jis mato, kad jis yra „nuogas“
t.y. nieko neturi ir jam visko trūksta.
Ir kai pasižiūri į pasaulį, taip pat mokinys mato,
kad visas pasaulis kenčia kančias, kiekvienas žmogus pagal savo „pakopą“.
Tada mokinys turi sakyti, kaip parašyta:
„Jie turi akis, bet nepamatys“ (Tehilim 115 – 5).
Žodis „jie“ reiškia, kad visą tą laiką,
kol žmogus randasi „daugumos“ valdžioje,
kuri vadinasi „jie“, todėl nemato „tiesos“.
Kas tai – „daugumos“ valdžia?
Tai visas tas laikas, kai yra žmoguje du norai.
Iš tikro žmogus nors ir tiki, kad visas pasaulis priklauso Kūrėjui,
bet jis taip pat tiki, kad ir nuo pačio žmogaus kai kas priklauso.
Todėl žmogus turi anuliuoti savo „valdžią“ prieš Kūrėjo „valdžią,
ir sakyti, kad jis nenori gyventi dėl savęs,
bet visas jo gyvenimas – padaryti „malonią dvasią“ Kūrėjui.
Tada žmogus visiškai anuliuoja savo paties valdžią ir randasi „Vienintelio“ valdyme,
ir tai – Kūrėjo valdymas.
Tik tada žmogus gali pamatyti tiesą, kad Kūrėjas valdo pasaulį savybe:
Geras ir darantis gerumą.
Tačiau visą tą laiką, kai žmogus randasi „daugumos“ valdžioje,
reiškia, kad pas jį proto ir širdies aspekte dar yra du „norai“,
todėl žmogui nėra galimybės pamatyti tiesą.
Tada žmogus turi eiti tikėjimu „aukščiau logikos“ ir sakyti:
„Jie turi akis, bet nepamatys“ – tiesos.
Taip pat, kai žmogus žiūri į save ir nori sužinoti,
ar jis dabar randasi „kritimo“, ar „pakilimo būsenoje“,
jis ir šito negali žinoti tiksliai.
Žmogui gali atrodyti, kad jis randasi „kritimo“ būsenoje.
Tai, taip pat nėra tiesa.
Iš tikro žmogus dabar randasi „pakilimo“ būsenoje,
nes jis mato savo tikrą savo „padėtį“,
kaip jis yra nutolęs nuo „švento“ darbo.
Todėl skaitosi, kad dabar žmogus yra arčiau tiesos.
Ir gali būti atvirkščiai – mokinys jaučia, kad dabar jis yra „pakilimo“ būsenoje.
Tačiau iš tikro jis yra „gavimo sau“ – „egoizmo“ valdžioje, vadinamoje „kritimu“.
Tai reiškia, kad tik tas, kuris jau yra „Vienintelio“ valdyme,
gali tai atskirti ir sužinoti tiesą.
Todėl mokinys turi remtis mokytojo nuomone ir tikėti tuo, ką jam sako mokytojas.
Iš tikro žmogus turi elgtis pagal tai, kaip jam liepia mokytojas.
Ir nors mokinys mato daug nuomonių ir teorijų – mokymų,
kurie nesutampa su jo mokytojo nuomone,
mokinys vis tiek turi tvirtai remtis mokytojo nuomone.
Žmogus turi sakyti:
Jei tai, ką jis supranta dabar, arba ką mato kitose knygose,
neatitinka mokytojo nuomonės,
tai yra todėl, kad mokinys dabar randasi „daugumos“ valdžioje.
Todėl žmogus negali suprasti „tiesos“ ir pamatyti to kitose knygose.