• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

מבוא לספר הזהר כג  

Pratarmė knygai Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                             23.

Prisiminkime, kas paaiškinta aukščiau (17 p.),
kad „Realybę Įpareigojančios Esmės“ prasmę mes negalime suvokti visiškai.
Tai reiškia, kad net materialios esmės, netgi savo esmės mes visiškai nesuvokiame, tuo labiau „Įpareigojančio Realybę“.

Taip pat išsiaiškinome, kad pasaulis Acilut yra „forma“, o trys pasauliai B – J – A, tai „forma, apsirengusi materija“.
Iš tikro reikia suprasti, kad mūsų vartojamas pavadinimas „Ein Sof, Palaimintas“ tai nėra bendrai „Realybę Įpareigojančios esmės“ pavadinimas.

Juk yra taisyklė: „Tai, ko nesuvokei, negali apibrėžti ar pavadinti“.
Dar sakėme, kad penki mūsų jutiminiai organai ir vaizduotė visai nepateikia mums nieko iš aspekto „esmė“, netgi materialioje esmėje.
Todėl kaip gali atsirasti net mintis apie „esmės“ prasmę, tuo labiau apie Patį „Įpareigojantį realybę“?
Čia mes turime suvokti „Ein Sof , Palaimintas“ pavadinimą, išeinant iš mūsų apibrėžto Trečio apribojimo.
Tai reiškia, kad viskas, kas pasakyta knygoje Zohar, yra pasakyta santykyje su sielomis.
Tuo būdu, kad netgi pavadinimas „Ein Sof, Palaimintas“ nėra suprantamas iš aspekto, kaip pats iš savęs.
Tačiau ši sąvoka suprantama iš to, kaip visi pasauliai ir visos sielos yra įjungti į „Ein Sof, Palaimintą“, kūrimo minties paslaptimi iš aspekto „galutinis veiksmas pradinėje mintyje“.
Tai yra ir „ryšys“, kuriuo sujungta visa kūrinija iki Galutinio jos ištaisymo, ir tai vadinasi – Ein Sofas Palaimintas.
Tai ką mes pavadinome („Įvade į knygą Zohar“, 13.p.) „Pirma“ sielų būsena.
Iš tikro tai yra ta būsena, kai visos sielos yra įjungtos į Kūrėjo realybę,
ir yra pripildytos visais įmanomais malonumais ir gerumais,
kuriuos gaus faktiškai (realiai) „Galutiniame ištaisyme“.