• תנא דבי אליהו: מעיד אני עלי שמים וארץ, בין איש בין אשה, בין גוי בין ישראל, בין עבד בין שפחה, הכל לפי מעשיו, רוח הקודש שורה עליו. רח''ו שערי קדושה Moko Tana de bei Elijahu (mokymo namai priskiriami pranašui Elijahu): „Liudiju aš prieš dangų ir žemę, kad šventą dvasią gali pasiekti kaip vyras, taip ir moteris, kaip gojus, taip ir Izraelio sūnus, kaip tarnas, taip ir tarnaitė. Viskas priklauso nuo žmogaus veiksmų. Ir pagal tai, gali ant žmogaus nusileisti „Šventa dvasia“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

98.

Dabar pažvelkime į tai, kuo abejojo komentatoriai apie „meilės“ priedermę.
Iš tikro jie teigė, kad įvykdyti šią priedermę mes visai neturime galimybės,
todėl kad meilei visai negalioja prievarta ir diktatas.
Ir dabar matome, kad čia visai nėra jokios problemos!
Tai reiškia, kad ši priedermė yra visiškai „pavaldi“ mums,
juk kiekvienas iš mūsų gali pasistengti Toroje,
kad nusipelnytų ir „surastų“ atvirą Kūrėjo valdymą.

Kaip pasakė išminčiai:
„Stengiausi ir radau – tikėk“.
Ir kai žmogus nusipelno „atviro Kūrėjo valdymo“ suvokimo,
tada meilė Kūrėjui ateina pati savaime – „natūraliais kanalais“.
Tačiau tas, kas netiki, kad „meilės“ galima nusipelnyti pastangų dėka,
tas netiki ir abejoja išminčių žodžiais (neduok dieve).
Tai reiškia, kad žmogus galvoja, kad vien tik pastangų neužtenka.

Tačiau apie tai parašyta:
„Stengiausi ir neradau – netikėk“.
Taip pat juk parašyta:
„Kiekvienas, ieškantys Manęs nuo ankstaus ryto, suras Mane“.
Todėl kiekvienas: ar „didelis“ (ypatingų gabumų), ar „mažas“ (vidutinių gabumų) gali „surasti“ Kūrėją, tačiau pastangos būtinos kievienam.