• וַיְהִי בַיָּמִים הָרַבִּים הָהֵם, וַיָּמָת מֶלֶךְ מִצְרַיִם, וַיֵּאָנְחוּ בְנֵי יִשְׂרָאֵל מִן הָעֲבֹדָה, וַיִּזְעָקוּ; וַתַּעַל שַׁוְעָתָם אֶל הָאֱלֹהִים, מִן הָעֲבֹדָה. וַיִּשְׁמַע אֱלֹהִים, אֶת נַאֲקָתָם. שמות ב' – כג', כד „Ir buvo, po daugelio dienų mirė Egipto karalius. Ir dūsavo Izraelio sūnūs nuo darbo. Ir sušuko, ir pakilo jų riksmai iki Kūrėjo. Ir išgirdo Kūrėjas jų dejavimus“ (Šmot 2 – 23, 24).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

98.

Dabar pažvelkime į tai, kuo abejojo komentatoriai apie „meilės“ priedermę.
Iš tikro jie teigė, kad įvykdyti šią priedermę mes visai neturime galimybės,
todėl kad meilei visai negalioja prievarta ir diktatas.
Ir dabar matome, kad čia visai nėra jokios problemos!
Tai reiškia, kad ši priedermė yra visiškai „pavaldi“ mums,
juk kiekvienas iš mūsų gali pasistengti Toroje,
kad nusipelnytų ir „surastų“ atvirą Kūrėjo valdymą.

Kaip pasakė išminčiai:
„Stengiausi ir radau – tikėk“.
Ir kai žmogus nusipelno „atviro Kūrėjo valdymo“ suvokimo,
tada meilė Kūrėjui ateina pati savaime – „natūraliais kanalais“.
Tačiau tas, kas netiki, kad „meilės“ galima nusipelnyti pastangų dėka,
tas netiki ir abejoja išminčių žodžiais (neduok dieve).
Tai reiškia, kad žmogus galvoja, kad vien tik pastangų neužtenka.

Tačiau apie tai parašyta:
„Stengiausi ir neradau – netikėk“.
Taip pat juk parašyta:
„Kiekvienas, ieškantys Manęs nuo ankstaus ryto, suras Mane“.
Todėl kiekvienas: ar „didelis“ (ypatingų gabumų), ar „mažas“ (vidutinių gabumų) gali „surasti“ Kūrėją, tačiau pastangos būtinos kievienam.