• כן כתב הרמב"ן ז"ל בהקדמת פרושו על התורה, וז"ל, "ואני הנני מביא בברית נאמנת וכו' לכל מסתכל בספר הזה וכו' מכל הרמזים אשר אני כותב בסתרי התורה, כי אני מודיעו נאמנה שלא יושגו דברי ולא יודעו כלל בשום שכל ובינה זולת מפי מקובל חכם לאזן מקבל מבין". וכמתכונתו כתב ג"כ הרב חיים ויטאל ז"ל בהקדמה לעץ חיים. וכן בדברי חז"ל (חגיגה י"א:) "אין דורשין במרכבה ביחיד אלא א"כ הוא חכם ומבין מדעתו.בהע''ס, מהות חכמת הקבלה Rambanas savo Toros komentarų įvade rašo: „Iš tikro aš pateikiu patikimą sandorį.... kiekvienam žvelgiančiam į šią knygą... Tai reiškia, kad visose užuominose, kuriose aš rašau apie Toros paslaptis, aš tvirtai patikinu, kad mano žodžių negalima suvokti jokiu protu ir jokiu intelektu,tik iš išminčiaus kabalisto lūpų labai nuovokiam mokiniui“. (Baal Sulamas „Kabalos išminties esmė“)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

98.

Dabar pažvelkime į tai, kuo abejojo komentatoriai apie „meilės“ priedermę.
Iš tikro jie teigė, kad įvykdyti šią priedermę mes visai neturime galimybės,
todėl kad meilei visai negalioja prievarta ir diktatas.
Ir dabar matome, kad čia visai nėra jokios problemos!
Tai reiškia, kad ši priedermė yra visiškai „pavaldi“ mums,
juk kiekvienas iš mūsų gali pasistengti Toroje,
kad nusipelnytų ir „surastų“ atvirą Kūrėjo valdymą.

Kaip pasakė išminčiai:
„Stengiausi ir radau – tikėk“.
Ir kai žmogus nusipelno „atviro Kūrėjo valdymo“ suvokimo,
tada meilė Kūrėjui ateina pati savaime – „natūraliais kanalais“.
Tačiau tas, kas netiki, kad „meilės“ galima nusipelnyti pastangų dėka,
tas netiki ir abejoja išminčių žodžiais (neduok dieve).
Tai reiškia, kad žmogus galvoja, kad vien tik pastangų neužtenka.

Tačiau apie tai parašyta:
„Stengiausi ir neradau – netikėk“.
Taip pat juk parašyta:
„Kiekvienas, ieškantys Manęs nuo ankstaus ryto, suras Mane“.
Todėl kiekvienas: ar „didelis“ (ypatingų gabumų), ar „mažas“ (vidutinių gabumų) gali „surasti“ Kūrėją, tačiau pastangos būtinos kievienam.