• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

105.

Ir visa tai ateina žmogui po „Kūrėjo veido“ atvėrimo.
Tačiau, juk žmogus, būdamas „Kūrėjo veido“ paslėpime, kentė kentėjimus?
Ir nors dabar, po „Kūrėjo veido atvėrimo“, žmogus jau nebenori jų prisiminti,
nes „visas nuodėmes uždengs meilė“,
tai vis tik žmogui skaitosi didele „trauma“ ir „žala“?

Iš tikro visa tai galioja meilės tarp žmonių aspekte, ir tuo labiau santykyje su Kūrėju,
kurio valdymas yra Tiesa, bei kuris yra „geras ir darantis gerumą“, kaip blogiems, taip ir geriems.
Todėl reikia suprasti, kaip gali žmogus nusipelnyti meilės Kūrėjui,
ir jausti bei žinoti, kad Kūrėjas visada darė žmogui tik „nuostabų gerumą“?
Kaip žmogus gali suvokti, kad Kūrėjas nuo žmogaus gimimo niekada nesąlygojo jam net menkiausios užuominos į blogį?!
Ir tai – dvi paskutinės „meilės Kūrėjui“ pakopos?

106.

Ir kad tai suprasti, mes turime remtis išminčių pasakymu:
„Jei žmogus padaro sugrįžimą (atgailą) iš meilės,
visi jo tyčiniai nusikaltimai virsta nuopelnais“.
Tai reiškia, kad Kūrėjas ne tik atleidžia žmogui jo nusikaltimus,
bet netgi kiekvieną tyčinį nusikaltimą ir nuodėmę, kuriuos žmogus padarė,
Kūrėjas apverčia į priedermes.