• „Įsilausyk, dangau, ką aš kalbėsiu, ir išgirsk, žeme, mano žodžius. Išsilies, kaip vanduo mano mokymas, kaip rasa mano žodžiai, kaip smulkus lietus ant žalumos, ir kaip liūtis ant žolės“ (Dvarim 32 – l, 2).

הקדמה לתלמוד עשר הספרות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

110.

Iki šiol aiškinomės dvi pakopas meilės, priklausančios nuo kokios priežasties.
Dabar reikia suprasti, kaip žmogus nusipelno su Kūrėju meilės, nepriklausančios nuo jokios priežasties, santykių.
Tam reikalui pradžioje turime išminčių pasakymą (Talmudas, Kidušin 40):
„Mokė išminčiai, visada žmogus turi matyti save lygtais per pusę kaltu (su nuodėmėmis) ir per pusę teisiu (su nuopelnais).
Padarė vieną priedermę – laimingas, nes persvėrė save į nuopelnų (teisumo) pusę.
Padarė vieną prasižengimą – vargas jam,
nes persvėrė save į kaltės (nuodėmių ) pusę,
kaip pasakyta: „o viena nuodėmė praranda daug gerumo”.
Rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus sako:
„Pagal tai, kad pasaulis yra teisiamas pagal daugumą,
ir vienas žmogus yra teisiamas pagal daugumą:
Padarė vieną priedermę – laimingas,
nes persvėrė save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę.
Padarė vieną prasižengimą – vargas jam,
nes persvėrė save ir visą pasaulį į kaltės (nuodėmių) pusę, kaip pasakyta:
„Ir viena nuodėmė praranda daug gerumo”.
Tai reiškia, kad dėl vienos nuodėmės, kurią padaro žmogus,
jis ir visas pasaulis praranda daug gerumo.