• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

111.

Tačiau iš pirmo žvilgsnio šie dalykai nesuprantami nuo pradžios iki galo.
Juk pradžioje sako, kad žmogus, padaręs vieną priedermę,
iškart persveria save į nuopelnų pusę, nes yra teisiamas pagal daugumą.
Tačiau čia yra kalbama apie tuos,
kurie yra per „pusę kalti (su nuodėmėmis)” ir „per pusę teisūs (su nuopelnais)”.
Tai reiškia, kad apie kitus žmones rabi Elazaras nekalba iš vis, todėl tai lyg:
„Knyga su išplėštais lapais“.
Ir Raši šį dalyką aiškina, remdamasis tana Kama, kuris sako:

„Visada žmogus turi matyti save lygtai per pusę kaltu, ir per pusę teisiu“.
Tačiau rabi Elazaras dar prideda, kad žmogus turi taip matyti visą pasaulį,
t.y. lygtai visi pasaulio gyventojai per pusę teisūs ir per pusę kalti.
Tačiau čia vėl kaip:

„Knyga su išplėštais lapais“.
Ir dar, kodėl rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus keičia šį pasakymą?
Tai reiškia, kodėl nekalba taip,
kaip tana Kama, jei prasmė yra ta pati?

112.

Ir labiausiai stebina pats pasakymas,
kad žmogus turi matyti save lygtais tik „per pusę kaltu“ (su nuodėmėmis)?
Labai keista, jei žmogus žino daugelį savo nuodėmių,
kaip jis gali sau meluoti ir sakyti, kad jis:
„Pusė ant pusės“?
Juk Tora sako: „tolinkis nuo melo“.
Ir dar, juk pasakyta: „o viena nuodėmė praranda daug gerumo“,
t.y. dėl vienos nuodėmės persveria save ir visą pasaulį į kaltės pusę.
Juk čia yra kalbama apie tikrą realybę,
nes tai nepasakyta kaip graži metafora,
kaip žmogus turi įsivaizduoti ir vertinti save ir visą pasaulį?