• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות קיד,קטו  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                             114.

Taigi, ši „sugrįžimo iš baimės“ pakopa pilnai žmogaus neištaiso.
Tai reiškia, kad ši pakopa ištaiso žmogų tik nuo to laiko, kai jis „sugrįžo“ ir toliau.
Tačiau visos bėdos ir kentėjimai, kuriuos žmogus kentėjo iki „sugrįžimo“, pasilieka be ištaisymo.
Taip pat ir prasižengimai, kuriuos žmogus padarė, neišsitaiso visiškai, bet pasilieka kaip „klaidos“.
Kaip jau aiškinome.

                                                              115.

Todėl tana Kama ir sako, kad tokiam žmogui trūksta vienos priedermės, ir jis turi matyti save lygtais „per pusę kaltu” ir „per pusę teisiu”.
Taigi žmogus turi įsivaizduoti, kad tas laikas, kai nusipelnė „sugrįžimo”, stovi jo metų viduryje.
Todėl žmogus „per pusę kaltas”, nes toje metų dalyje, kol padarė tšuvą (sugrįžimą, atgailą), jis iš tikro „kaltas”, t.y. „sugrįžimas iš baimės” neištaiso žmogaus praeities.

Ir taip pat žmogus yra „per pusę teisus”.
Tai reiškia, kad nuo „antros” metų pusės, kai nusipelnė „sugrįžimo”, jis iš tikro teisus, nes žmogus jau yra užtikrintas, kad daugiau nenusidės.
Taigi „pirmą metų pusę” žmogus yra kaltas, o „kitą metų pusę” jis yra teisus.