• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• „Nes Tu – Kūrėjas, mūsų Dievas, sugrąžinantis vėją ir nuleidžiantis rasą – palaiminimui, o ne prakeikimui, gyvenimui, o ne mirčiai, sotumui, o ne alkiui!“ (Iš Maldos apie rasą).

הקדמה לתלמוד עשק הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

126.

Dabar tampa aiškus baraitos žodžiai, t.y., jei žmogus nepergyvena kartu su bendruomene, tada nusipelno tik „sugrįžimo iš baimės“ – „viduriniųjų“savybės.
Ir apie tai parašyta:
„Štai džiaugsmas ir džiugesys“.
Tai reiškia, kad žmogus nusipelno palaiminimo: „savo pasaulį pamatysi savo gyvenime“.
Tada žmogus mato visą savo užmokestį už priedermę, paruoštą jam „pasaulyje, kuris ateis“.
Todėl žmogus būtinai yra:
„Pilnas džiaugsmo ir linksmumo“.
Ir žmogus sako sau:
„Pjausime jaučius ir smulkius gyvulius, valgysime mėsą ir gersime vyną, prisivalgysime ir prisigersime, nes rytoj mirsime“.
Tai reiškia, kad žmogus yra pilnas didelio džiaugsmo dėl pažadėto jam užmokesčio „pasaulyje, kuris ateis“.
Todėl jis ir sako su dideliu džiaugsmu:
„Nes rytoj mirsime“,
t.y. žmogus laukia tobulo gyvenimo „pasaulyje, kuris ateis“, po mirties.
Tačiau toliau parašyta:
„Ir bus atskleista viskas Kūrėjui, todėl nebus jiems išvalyta (atleista) ši nuodėmė iki mirties“.
Todėl žmogus yra kaltinamas už likusias neištaisytas klaidas.
Jau aiškinome, kad žmogui, padariusiam „sugrįžimą iš baimės“, tyčiniai nusikaltimai virsta tik klaidomis.
Ir todėl, kad žmogus nepergyveno su visa bendruomene, jis negali nusipelnyti „sugrįžimo iš meilės“, nes tik tada visi tyčiniai žmogaus nusikaltimai virstų nuopelnais.
Iš tikro žmogaus padarytoms klaidoms negali būti jokio ištaisymo jo gyvenime.
Ir aišku žmogus faktiškai negali džiaugtis gyvenimu „pasaulyje, kuris ateis“.
Todėl parašyta:
„Nebus jiems atleista ši nuodėmė“, t.y. klaidos „iki mirties“.
Tai reiškia, kad žmogus nepadaro pilno „išsivalymo“ ir „ištaisymo“.