• והנה הדרך הזאת היא הדרך הישרה, כי כיון שאין האדם משביע ולא מכריח העליונים, כי אם בכח מעשיו הטובים ובקדושתו. רבי חיים וויטל, ספר שערי קדושה Tai yra „tiesus kelias“, nes žmogus nesinaudoja aukštutinėmis jėgomis ir „neįpareigoja“ jas, o naudojasi tik savo gerų darbų ir šventumo jėga. (Rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

130.

Tačiau, nusipelnę pasiekti ir pajusti pirmą „Kūrėjo veido“ atvėrimo pakopą, vadinamą „sugrįžimu iš baimės“, jau patenka į „vidurinių“ savybę.
Ir jų realybės pajautimas dalinasi į dvi dalis,
kurios vadinasi „dvi svarstyklių lėkštės“,
t.y. dabar jie nusipelnė „Kūrėjo veido“ atvėrimo,
vadinamo „savo pasaulį pamatysi savo gyvenime“.
Tai reiškia, kad jau pasiekė suvokimą,
bent jau nuo dabar ir toliau apie gerą Kūrėjo valdymą,
tinkantį Jo vardui: „Geras ir darantis gerumą“,
todėl jie turi „nuopelnų lėkštę“.

Tačiau visos bėdos ir visi kartūs kentėjimai,
atėję iš „Kūrėjo veido“ paslėpimo,
stipriai įsirėžė jų jausmuose.
Ir tie prisiminimai yra atėję iš praeities metų,
kol dar žmogus nenusipelnė „sugrįžimo iš baimės“.
Todėl viskas tai stovi žmogaus akyse,
ir todėl vadinasi „nuodėmių lėkštė“.
Ir šios dvi lėkštės stovi pas žmogų viena prieš kitą.
Tai reiškia, kad iki „tšuva (sugrįžimo)“ žmogaus akyse stovi „nuodėmių lėkštė“,
o po „tšuva“ ir toliau užtikrintai stovi „nuopelnų lėkštė“.
Iš tikro šis „sugrįžimo“ laikas randasi „tarp“ nuodėmių ir „tarp“ nuopelnų,
todėl toks žmogus vadinamas „viduriniu“.