• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

פתיחה לחכמת הקבלה  

Įvadas į kabalos išmintį

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                1.

Rabi Chananija ben Akašija sako:
„Panoro Kūrėjas ištyrinti (apdovanoti) Izraelį, todėl padidino jiems Torą ir priedermes”.
Kaip pasakyta:
„Panoro Kūrėjas dėl savo teisumo padidinti ir suteikti didybę Torai” (Talmudas, Makot 23 – 72).
Yra žinoma, kad žodis „apdovanjimas (privilegija)“ kyla iš žodžio „išsityrinimas“,
kaip pasakė išminčiai: „Priedermės buvo duotos tam, kad ištyrinti jomis Izraelį“ (Berešit Raba).
Todėl reikia suprasti kas tai per „tyrumas“, kurį mes pasiekiame Toros ir priedermių pagalba?
Ir kas tai per „grubumas“, kurį mes turime ištaisyti su Tora ir priedermėmis?
Jau kalbėjome apie tai mano knygose „Veidas šviečia ir paaiškina “ ir „Mokymas apie dešimt sfirot“, todėl apžvelgsime tai trumpai.

Kūrimo mintis buvo padaryti malonumą kūriniams plačia ir dosnia Palaimimto ir Išaukštinto Kūrėjo ranka, todėl sielose buvo įdiegtas didelis noras ir troškimas gauti šią Kūrėjo „šefą“ (gausybę).
Tai reiškia, kad „noro gauti“, arba „indo“ dydis atitinka „šefos“ (gausybės) dydį.
Iš tikro „šefoje“ esančio malonumo ir mėgavimosi dydis atitinka noro gauti šią „šefą“ dydį ir stiprumą, ne mažiau ir ne daugiau.
Todėl jie – „noras“ ir „malonumas“ yra taip susiję, kad jų negalima išskirti.
Tačiau visas skirtumas yra tame, kad malonumas yra priskiriamas „šefai“,
o didelis noras gauti „šefą“ yra priskiriamas gaunančiai kūrinijai.
Ir šie abu dalykai būtinai išplaukia iš Palaiminto Kūrėjo.

Todėl išskirti juos galima tik tuo, kad „šefa“ išeina iš Kūrėjo esmės (Acmuto),
t.y. iš „ješ mi ješ“ (egzistavimas iš egzistavimo),
ir ten yra įjugtas „noras gauti“, yra visos kūrinijos šaknis.
Iš tikro šis „noras gauti“ yra „atsinaujinimo“ šaknis,
t.y. „ješ mi ain“ (egzistavimas – atsiradimas iš niekur),
nes Kūrėjo „Acmuto“ (esmėje) išvis nėra „noro gauti“ aspekto.

Todėl skaitosi, kad šis „noras gauti“ yra visos kūrinijos „šaknis“ nuo pradžios iki pabaigos.
Tai reiškia, kad visa, jau atsivėrusių ir tų, kurie dar tik atsivers, kūrinijos rūšių ir jų veiksmų įvairovė bei gausybė, tai tik „noro gauti“ dydžio ir kokybės pasikeitimai.
Ir viskas, kas yra tuose kūriniuose, t.y. viskas kas yra gaunama į įdiegtą juose „norą gauti“, viskas išeina iš Kūrėjo „Acmuto“ (esmės) „ješ mi ješ“ (egzistavimas iš egzistavimo).
Todėl viskas „atsinaujinamoje“ kūrininije „ješ mi ain“ išplaukia iš Kūrėjo amžinybės „ješ mi ješ“.