• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות ד  

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                               4.

Dabar galima suprasti, kas yra „išmintis apie Tiesą” (kabalos išmintis).
Iš tikro visos „išorinės išmintys” yra įjungtos į ją,
ir tai „septynios mažos mergaitės”, kaip yra žinoma.
Iš tikro tai yra žmonių rūšies tobulumas, ir visų pasaulių sukūrimo tikslas,
t. y. visi pasauliai sukurti tik dėl jos (dėl vidinės Toros – kabalos vykdymo).
Kaip parašyta:
„Jei ne Mano dienos ir nakties sandoris (t. y. mokytis Torą reikia dieną ir naktį),
dangaus ir žemės nebūčiau sukūręs“ (Jeremija 33 – 25).

Todėl apibrėžė mums išminčiai:
„Tas kas naudoja Toros karūną (egoistiniams tikslams) pražus” (Avot 4 – 5),
ir uždraudė mums mėgautis Tora kūniškiems malonumams.
Todėl mes iki šių dienų turime išlaikyti „sieną“ aplink šią išmintį,
kad joks „svetimas“ negalėtų įeiti „į vidų“,
ir neparduotų šių žinių „turguje“.
Taip, kaip anksčiau „išoriniai išminčiai“ tikrindavo visus mokinius „septyniais patikrinimais“,
kol mokinys įgydavo absoliutų pasitikėjimą.

Tačiau išminčių pasakyme mes randame lygtais didelį prieštaravimą.
Knygoje Zohar parašyta:
„Ateityje, Mašijacho atėjimo dienomis Toros išmintis atsivers visiems, net jauniems“.
Išeitų, kad Mašijacho atėjimo dienomis bus visa karta didelėse dvasinėse aukštumose,
todėl nebereiks jokios apsaugos.
Ir tada atsivers „išminties šaltinai“, kad „drėkintų“ visas tautas.

Tačiau taip pat kitoje vietoje (Talmudas, Sota ir Talmudas, Sanhedrin) pasakė išminčiai:
„Mašijacho atėjimo dienomis padidės įžūlumas“...
„išminčių išmintis pradės jiems „dvokti“...
„bijantys nusidėti bus paniekoje“...
Todėl išeitų, kad nėra blogesnės už šią kartą.
Ir kaip galima „sutaikyti“ šiuos du prieštaravimus,
juk jie abu „gyvo Kūrėjo žodžiai“?

Iš tikro dalykas tas, kad „ypatinga apsauga“ ir įėjimo į „išminties rūmus“ durų uždarymas buvo iš baimės dėl tokių žmonių, pas kuriuos „mokslininkų pavydas“ yra sumaišytas su gašliais ir garbės troškimais
Ir „pavydas“ neapribotas vien tik išminties,
bei mokslinių – intelektualinių žinių pasiekimui.
Todėl aišku, kad abu išminčių pasakymai yra teisingi,
nes vienas paaiškina kitą.

Tai reiškia, kad kai kartos „veidas“ bus kaip „šuns veidas“,
ir visi „los kaip šunys“ ...,
o „išminčių išmintis pradės jiems „dvokti“,
tada galima plačiai atverti „išminties vartus“.
Ir tada bus galima „nuimti“ nuo kabalos išminties ypatingą apsaugą,
nes nebus pavojaus jos „pagrobimui“.
Taip pat nebebus baimės dėl „nepadoraus“ mokinio,
kuris parduos šią išmintį turguje...
Tai reiškia, kad jau neatsiras pirkėjų kabalos išminčiai,
ir ji bus paniekinta visų akyse,
nes nebeliks vilties jos panaudoti gašlių ir garbės troškimų pasiekimui.
Todėl tada „atsiras“ natūrali ir patikima „apsauga“,
nes joks „svetimas“ neprisiartins, o vien tik „mylintis dvasingumą ir išmintį“.
Iš tikro tada visiems „įeinantiems“ bus panaikintas patikrinimas,
ir net jauni galės nusipelnyti šios išminties.

Dabar galima išsiaiškinti išminčių pasakymą:
„Davido sūnus (Mašijachas) ateis į kartą tik, kurioje visi bus teisuoliai,
arba kurioje visi – nusidėjėliai“ (Talmudas, Sanhedrin 78 – 71).
Iš tikro labai keista, jei kartoje, kurioje „visi nusidėjėliai“ atsiras koks tai teisuolis,
jis „stabdys“ išsivadavimą...!?
Tai reiškia, kad teisuoliai turi dingti nuo žemės,
nes tik tada bus galimybė ateiti Mašijachui?!
Labai keista…

Tačiau reikia gerai suprasti, kad išsigelbėjimas (geula) ir mūsų laukiamas Mašijacho atėjimas, reiškia visišką, tobulą ir galutinį „Kūrėjo valdymo“ suvokimą.
Kaip parašyta:
„Jau nebemokys vienas kito, kaip pažinti Kūrėją,
nes visi pažins Mane (Kūrėją) nuo mažo iki didelio“ (Jeremija 31 – 33).
Tai reiškia, kad su pažinimo tobulumu taps tobuli ir kūnai, kaip parašyta:
„Sulaukęs šimto metų mirs jaunuoliu“ (Ješaja 65).

Ir kai Izraelio sūnūs taps tobuli savo suvokime, tada išsilies „išminties ir proto šaltiniai“ už Izraelio ribų, ir „pagirdys“ viso pasaulio tautas.
Kaip apie tai rašo pranašas:
„Ir prisipildys žemė Kūrėjo suvokimo“ (Ješaja 11),
ir dar: „Ir susirinks pas Kūrėją, ir prie Jo gerumo“ (Ješaja 6).
Tai reiškia, kad šis „pažinimo padidėjimas“,
tai „Mašijacho karalystės“ išplitimas visose tautose.

Ir tai yra priešinga daugelio „netašytų“ žmonių nuomonei,
kurie viską vertina iš „kumščio (jėgos)“ pozicijos,
todėl jų vaizduotėse išsikreipė Izraelio viešpatavimo tautoms supratimas.
Pagal jų mąstymą, kad valdymas yra tam, kad puikuotumeisi prieš kitus.
Ir ką gi galima padaryti panašiai mąstantiems,
jau išminčiai „atskyrė“ juos nuo Kūrėjo bendrijos?
Kaip sako Kūrėjas kiekvienam besipuikuojančiam savimi:
„Negalime mes kartu gyventi vienoje vietoje“.

Taip pat tai prieštarauja tvirtinantiems,
kad kūno egzistencija yra anksčiau sielos egzistencijos.
Todėl, pagal jų klaidingą supratimą pirmiausiai reikia rūpintis kūno gerove,
ir tik paskui sielos reikalais.
Ir jie tvirtina, kad silpnas kūnas negali pasiekti tobulo pažinimo ir aukšto intelektualinio suvokimo.
Tačiau tai klaida sunkesnė ir kartesnė už mirtį!
Iš tikro kūnas negali būti tobulas, tol kol jis nepasieks tobulo pažinimo!
Tai reiškia, kad kūnas pats iš savęs yra „kiauras maišas” ir „užverstas griovys”, negalintis atnešti naudos nei sau, nei kitiems.
Ir tik su tobulu pažinimu, siela kartu su kūnu kyla į tikrą tobulybę.
Iš tikro šis dėsnis galioja, kaip atskiroms dalims, taip ir bendrai visai visumai.
Apie tai parašyta knygoje Zohar (Šlach), kur yra nagrinėjamas žvalgų (meraglim) aspektas.