kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ועתה לענין ג' המדות הנשארות, שהן: חסד, צדק, ושלום. שלכאורה, לא נבראו מתחילתם. בעה''ס, השלו בעולם Kitos, šalutinės savybės: gerumas, teisingumas ir taika atsirado pasaulyje tik „sustiprinti“ labai „silpną“ tiesos savybę. (Baal Sulamas „Taika Pasaulyje“)

פתיחה לחכמת הקבלה טו  

Įvadas į kabalos išmintį

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                     15.


Taigi po „pirmo apribojimo“ („cimcum alef“) šventumo parcufuose pasidarė nauji indai vietoj „ketvirto aspekto“ („bchinos dalet“).
Ir šie indai pasidarė iš „grįžtamos šviesos“ („or chozer“), po šviesos „smūginio susijungimo“ („zivug de aka“) su „ekranu“ („masachu“).


Tačiau čia reikia suprasti kaip gi gali „or chozer“ būti gavimo indu?
Tai reiškia, kad tai yra „atstumta“ nuo gavimo „šviesa“, todėl kaip ji gali atlikti visiškai priešingą savo prigimčiai vaidmenį?


Ir paaiškinsiu tai iš mūsų pasaulio pavyzdžio.
Žmogaus prigimtis vertina ir gerbia sąlygojimo (atidavimo) savybę, ir žmogui yra žema bei niekinga būti „gaunančiu“, t.y. prašančiu, skolinančiu, iš draugo.
Todėl, jei žmogus ateina pas draugą į svečius, ir draugas jam pasiūlo užkąsti, net būdamas labai alkanas, žmogus atsisakys.
Ir tai yra todėl, kad žmogui yra žema bei niekinga draugo akyse būti „gaunančiu“ dovaną – prašytoju.
Tačiau, jei draugas ima labai primygtinai prašyti, t.y. jei žmogus aiškiai pamato, kad jis valgydamas daro draugui didelę palaugą ir gerumą, tada žmogus sutinka užkąsti.
Tai reiškia,kad žmogus jau nesijaučia „gaunačiu“ dovaną, o draugą „duodančiu“.
Iš tikro viskas tampa atvirkščiai: žmogus pas „sąlygoja“ draugui gerumą, nes sutinka priimti draugo vaišes.
Taigi matome, kad alkis ir apetitas išlieka vaišių gavimo „indais“, nes žmogus yra pakankmai alkanas, kad priimtų draugo vaišes, ir tik dėl gėdos žmogus negalėjo net prisiliesti prie maisto.
Tačiau, kai draugas pradeda jį įprašinėti, o žmogus vis atsisako, tada pas jį pradeda atsirasti nauji valgio gavimo „indai“.
Tai reiškia, kad draugo „įprašinėjimas“ ir žmogaus „atsisakymas“, vis didėdami, pasiekia tokį lygį, kad „apverčia“ gavimo savybę į sąlygojimą.


Ir dabar žmogui atrodys, kad jis savo sutikimu valgyti padarys draugui didelį gerumą ir malonumą.
Tai reiškia, kad pas žmogų gimsta (nauji) vaišių gavimo „indai“.
Ir skaitosi, kad atsisakymo jėga, o ne alkis ir apetitas pasidarė svarbiausias vaišių gavimo indas, nors iš tikro alkis ir apetitas ir lieka „įprastais“ vaišių gavimo indais.