11.
Ir kaip „tobulo suvokimo“ aspekte mes dar nenusipelnėme „gavimo“, o tik „davimo“,
kurio dėka mums yra galimybė ateiti prie „tobulo suvokimo“.
Lygiai taip ir su „išsivadavimu“ (geula), t.y. mes nusipelnėme tik „davimo“.
Tai reiškia, kad Kūrėjas „paėmė“ mūsų šventą žemę (Izraelį) iš svetimšalių rankų ir gražino ją mums, tačiau faktiškai mes jos dar „negavome“, nes dar neatėjo „gavimo“ metas.
Kaip aiškinome apie „suvokimo tobulumą“, kad mums jau „davė“, bet mes dar jo „negavome“.
Todėl nėra pas mus, Izraelyje, ekonominės nepriklausomybės, juk negali būti ekonominė nepriklausomybė be valstybinės nepriklausomybės.
Ir dar daugiau, juk „negali būti „kūno“ išsivadavimo, be „sielos“ išsivadavimo“.
Iš tikro, kol didelė šalies gyventojų dalis yra „paskendusi“ svetimų tautų įtakoje, ji negali priimti Izraelio religiją ir kultūrą.
Ir kaip materialūs „kūnai“ yra pavergti „svetimų jėgų“, tuo aspektu Izraelis dar yra svetimšalių rankose.
Todėl joks žmogus deramai nesižavi išsivadavimu, kaip turėtų būti po išsivadavimo iš dviejų tūkstančių metų nelaisvės.
Taip, kad išsivadavę tremtiniai ne tik nesidžiaugia ir nesimėgauja išsivadavimu, bet didelė dalis gyventojų trokšta vėl sugrįžti į savo „tremties šalis“.
Ir nors Kūrėjas paėmė Izraelį iš kitų tautų ir „atidavė“ mums, bet mes dar Izraelio „negavome“, nes nėra pas mus iš to jokio malonumo.
Tačiau šiuo „davimu“ Kūrėjas suteikė mums tik galimybę išsivadavimui,
t.y. progą „išsityrinti“ ir „būti šventais“.
Tai reiškia, kad mes turime priimti ant savęs darbą Kūrėjui Toroje ir priedermėse „lišma“ (dėl Kūrėjo, dėl pačios Toros).
Ir tik tada bus pastatyta Šventykla ir gausime Izraelio žemę faktiškai, t.y. aiškiai pajusime išsivadavimo džiaugsmą.
Tačiau kol dar nepriėjome prie šito, niekas nepasikeis.
Todėl faktiškai nėra jokio skirtumo tarp šių dienų Izraelio, ir Izraelio, buvusio svetimšalių rankose.
Juk faktiškai niekas nepasikeitė nei įstatyme, nei ekonomikoje, nei tarnystėje Kūrėjui.
Ir kol kas pas mus yra tik galimybė išsivadavimui.