• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

„Sfirat haOmer”

I. M. Lav

„Sfirat haOmer”

Ir atneškite  Omerą, savo pjūties pirmuonis, kohenui… Ir atsiskaičiuokite nuo pirmos dienos po šventės...  (Vaikra, 23)

Nuo antrosios Pesacho šventės nakties, 16 nisano, pradedamas taip vadinamas „Omero skaičiavimas“, „Sfirat haOmer“.

Tora liepia atskaičiuoti septynias savaites, tai yra 49 dienas, nuo tos dienos, kai į Šventyklą atnešdavo miežių Omerą: „Iki sekančios dienos, pasibaigus septintai savaitei, atskaičiuokite penkiasdešimt dienų, ir atneškite naują  dovaną Kūrėjui“ (Vaikra, 23).

Išminčiai sako: „Per Pesachą Danguje priimamas sprendimas, koks šiais metais bus grūdų derlius“.

Todėl Kūrėjas sako: „Atneškite man miežių derliaus pirmuonis – ir Aš duosiu jums gerą derlių jūsų laukuose“.

Šiuo aspektu atsiskleidžia žemdirbiškas Pesach šventės turinys: Pesachas – tai laikas, kada nunoksta miežiai (anksčiau, nei visi kiti javai).

Šventyklos laikais baigiantis pirmajai šventės dienai Izraelio tautos vadai išeidavo į vieną iš laukų Jeruzalės apylinkėse („todėl, kad Omeras ateina tik iš Jehudos dalies“) ir šventinėje aplinkoje nupjaudavo glėbį miežių, iškuldavo juos, sumaldavo miltus ir persijodavo juos per trylika sietų.

Šie miltai turėjo būti aukščiausios rūšies. Omerą (apie 2480 cm³) šių miltų pristatydavo į Šventyklą. Nuo to momento, kai Omerą miežių įnešdavo į Šventyklą kaip dovaną Kūrėjui, visas naujasis derlius tapdavo leistinas visiems.

Dabar, kai Šventyklos nėra, naujasis derlius tampa tinkamu tik po 16-o nisano – todėl, kad negalima šios priedermės atlikti taip, kaip prisako Tora.

Vienok Omero skaičiavimo priedermė yra vykdoma ir mūsų dienomis, nes tai atskira Toros priedermė, neįtakojama fizinės galimybės atnešti Omerą į Šventyklą.

Ši priedermė atliekama taip: iš karto po to, kai ateina naktis, ištariamas palaiminimas: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, apšvietęs mus Savo  priedermėmis ir liepęs mums skaičiuoti Omerą“. Po to sakoma: „Šiandien – tokia ir tokia diena Omero diena!“

Paprastai „Omero skaičiavimas“ atliekamas po maldos „Maariv“, pagal principą: pirmiausiai – tas, kas įprasta, o jau po to – tai, kas retkarčiais.

Po to, kai praeina pirmoji Omero savaitė, pakeičiama skaičiavimo formuluotė: „Šiandien – septynios dienos, tai yra, Omero viena savaitė“, o rytojaus dieną: „Šiandien – aštuonios dienos, tai yra viena savaitė ir viena Omero diena“, ir t.t.

Kodėl įvedamas toks patikslinimas?

Dalykas tas, kad apie Omero skaičiavimą Toroje pasakyta du kartus: vieną kartą – „atskaičiuokite penkiasdešimt dienų“ (Vaikra, 23), ir kitą kartą – „septynias savaites atskaičiuok“ (Dvarim, 16).

Dėl to išminčiai sako, kad nepakanka skaičiuoti vien tik dienas, reikia skaičiuoti taip pat ir savaites.

Ir beje, remiantis šiuo knygos Dvarim sakiniu išminčiai taip pat nurodė, kad skaičiuoti Omerą reikia stovint: žodis קמהkama („nenupjautas javas“) – tai užuomina į קימה kima („stovėjimas“).

Tora pabrėžia: „septynias pilnas savaites“.

Kad šios savaitės būtų iš tiesų pilnos, reikia sekti, kad Omero skaičiavimas būtų atliekamas iš karto prasidėjus nakčiai ir kad nebūtų praleista nė viena diena.

O jau po „Maarivo“ Šavuot šventės naktį Omeras nebeskaičiuojamas: jo laikas baigėsi iki nakties pradžios.

Šiuo Toros reikalavimu visas 49 omero skaičiavimo dienas yra atliekama viena priedermė.

Todėl tas, kas pamiršo atlikti „Sfirat haOmer“ naktį, privalo tai padaryti rytojaus dieną – tačiau jau be palaiminimo.

Po to visas likusias dienas jis sako palaiminimą prieš „Sfirat haOmer“. Tačiau, jei žmogus praleido ištisą parą, neatlikęs „Sfirat haOmer“  nei naktį, nei dieną, jis vis tiek privalo tęsti Omero skaičiavimą, tačiau nesakydamas palaiminimo: nes jis padarė pertrauką šios priedermės vykdyme ir todėl nebegali sakyti palaiminimo. 

Dar pranašiškame degančio krūmo regėjime Chorevo kalno papėdėje Moše išgirdo iš Kūrėjo: „Kai tu išvesi šią tautą iš Egipto, jūs tarnausite Kūrėjui ant šio kalno...“.

Ir Moše pranešė tautai, kad prie Sinajaus kalno jie gaus Torą ir priedermes iš Kūrėjo.

Todėl nuo pat tos dienos, kai judėjai išėjo iš Egipto, jie skaičiavo, kiek savaičių ir dienų lieka iki dienos, kai jiems bus dovanota Tora, ir be fizinės laisvės jiems bus duota ir dvasinė laisvė.

Tai galima palyginti su tuo, kaip aistringai laukdamas kokios tai nustatytos dienos, žmogus, kaip sakoma, „skaičiuoja valandas“ iki jos atėjimo.

Kyla klausimas: dėl ko Kūrėjas laukė septynias savaites, kad duotų Savo tautai Torą? Ar ne geriau būtų buvę tai padaryti iš karto po Izraelio išlaisvinimo iš Egipto?

Pagrindinė priežastis – Kūrėjo noras, kad tauta taptų dvasiškai pasiruošusi Toros įstatymų priėmimui.

Toks pasiruošimas – tai vidinis apsivalymas nuo Egipto nešvarumo, nuo Egipto kultūros įtakos. Sako išminčiai, kad Egipte judėjai nukrito iki paskutinės, 49-tos nešvarumo pakopos, todėl prireikė 49-ių dienų, kad pakiltų.

Kiekvieną iš šių 49-ių dienų jie išsilaisvino iš tam tikro Egipto nešvarumo lygio, o 50-tą, Toros dovanojimo dieną, visi judėjai be išimties tapo visiškai švarūs.

Išminčiai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Toroje minimos septynios ritualinės nešvaros rūšys ir kad išsilaisvinti iš kiekvienos jų, reikalingos septynios dienos. O Egipte judėjai buvo susitepę visomis šiomis nešvarumų rūšimis iš karto – todėl ir prireikė 7×7 (tai yra 49) dienų, kad apsivalytų.

Atminimui apie tragišką Bar-Kochbos sukilimo baigtį (maždaug po 70 metų po Antrosios Šventyklos sugriovimo), o taip pat apie 24 000 Rabi Akivos mokinių, žuvusių tarp Pesach ir Šavuot švenčių atminimui, Omero periodu priimta laikytis tam tikrų gedulo įstatų: tuo laiku nekeliamos vestuvės, nerengiami jokie pasilinksminimai ir netgi nesikerpama ir nesiskutama.

Talmude sakoma, kad Rabi Akivos mokiniai žuvo dėl bausmės už tai, kad „nerodė pagarbos vienas kitam“.

Tuo pačiu tai buvo bausmė visai tautai, nes per trumpą laiką ji prarado tūkstančius savo dvasinių lyderių ir, pagal Talmudo išsireiškimą, „pasaulis ištuštėjo“.

Judaizmas teikia didelę reikšmę pagarbai tėvui, motinai ir draugui, ir sako išminčiai: „Pagarbumas svarbiau už Toros žinojimą“.

O kadangi rabi Akivos mokiniai už viską labiau vertino Toros žinojimą (kas jiems nesutrukdė dalyvauti Bar-Kochbos sukilime), ir pamiršo pagarbų elgesį, Kūrėjas, nubausdamas juos, davė baisią pamoką, kurios negalima užmiršti.

Artinantis Šavuot šventei reikia peržiūrėti santykius su artimaisiais, išanalizuoti ir ištaisyti savo elgesį.

Rabi Akivos mokiniai neteikė tam reikšmės ir todėl tapo nevertais taip pat ir Toros žinių.

Jų mirtis būtent tuo laiku, tarp Pesach ir Šavuot švenčių, moko to, kad šios dienos turi būti dvasinio pasiruošimo Toros priėmimui ir santykių su aplinkiniais ištaisymo laikas – kaip sako Mišna traktate Avot: „jei nėra pagarbos – nėra ir Toros“.