Visuotinė lygybė
Papildomas Šabato akcentas - visų žmonių lygybė prieš Kūrėją ir Jo rūpinimasis visais kūriniais, sukurtais žmogaus gerovei: „Šešias dienas užsiimk savo darbais, o septintą dieną sustabdyk savo darbus, kad pailsėtų tavo jautis ir tavo asilas, ir tavo tarnaitės sūnus, ir géras“ (Šmot, 23). Ta pati idėja išreikšta ir Dešimtyje įsakymų: „O septintą dieną – Šabatas... nedaryk jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus, nei tavo dukra, nei tavo tarnas, nei tavo tarnaitė, nei asilas, nei jautis, nei jokie tavo gyvuliai, nei géras, kuris tavo vartuose – kad ilsėtųsi ir tavo tarnas ir tarnaitė, kaip ir tu“.
Netgi tie, kurie priklauso žemiausiam visuomenės sluoksniui, Šabato metu įgyja su visais vienodas teises. Per Šabatą nėra darbdavio ir darbininko – visi lygūs prieš Kūrėją.
Šabatas – dvasios diena
Šiais laikais, kai žmogaus gyvenimo tempas yra didžiulis, viena diena per savaitę, Šabatas, yra pilnai paskiriama Toros mokymuisi, minties tobulinimui, dvasiniam pakilimui. Kartą per savaitę vienai dienai atitrūkstama nuo materialaus pasaulio ir jo vertybių.
Šabatas – dvasios diena ir ji apšviečia dvasingumu visas likusias savaitės
dienas.
Visi kartu
Šabatas išreiškia dar vieną idėją – tai šeimyninių ryšių atnaujinimas, didelės vienybės vyro ir moters sąjungai suteikimas, draugiškų santykių tarp kaimynų stiprinimas.
Šabatas yra ta diena, kai nereikia į darbą, kai nereikia ruošti pamokų, kai nežiūrimas televizorius. Tą dieną nėra namų ruošos darbų, neklausiama, kur eisime vakare. Šeima susirenka prie Šabato stalo: žvakės, balta staltiesė, šventiškai padengtas stalas, „Kidušas“, šabatinės dainos, Toros žodžiai – štai kas yra Šabato vakaras. Tokioje aplinkoje sunku neatverti širdžių vieni kitiems. Pagaliau galima pasišnekėti apie viską, kas susikaupė visos savaitės bėgyje. Prie šabatinio stalo atsiveria tikra pokalbio kultūra, čia stengiamasi klausytis ir girdėti, kalbėti ir pasakoti, gilinti sena ir atverti nauja – visa tai griauna rutiną ir suteikia gyvenimui naujumo ir šviežumo.