• „Kai ateisi į žemę, kurią Kūrėjas duoda tau palikimu, ir paveldėsi ją, ir apsigyvensi joje. Ir paimsi visus pirmuosius žemės vaisius, kuriuos atneši iš žemės, kurią tavo Kūrėjas tau duoda ir įdėsi į krepšį, ir nueisi į vietą, kurią išrinks tavo Kūrėjas, kad būtų ten Jo vardas. Ir nueisi pas koheną, kuris bus tomis dienomis, ir pasakysi jam: Šiandien pranešu savo Kūrėjui, kad atėjau į žemę, kurią mūsų Kūrėjas prižadėjo duoti mums. Ir paims kohenas krepšį iš tavo rankų ir padės prieš tavo Kūrėjo aukurą. Ir atsakysi ir kalbėsi tavo Kūrėjui: Aramietis klajūnas (pražuvęs) mano tėvas ir nusileido į Egiptą ir gyveno ten negausiu būriu ir tapo ten didele, stipria ir gausia tauta (Dvarim 26 – 1, 2, 3, 4, 5).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

מתן תורה יד  

Toros dovanojimas

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                               14.

Aiškiai matome, kad vykdant Torą „lišma“, netgi „veiksmo“ (praktinėje) Jos dalyje visai nėra jaučiamas skirtumas tarp dviejų Toros dalių, ar žmogus vykdo priedermes Kūrėjui ar savo artimui.
Todėl, kol žmogus neateina prie „lišma“, būtinai visi jo veiksmai artimui, t.y. ar Kūrėjui, ar kitiems žmonėms, bus „tušti“ ir „atitrūkę nuo nerealybės“.

Ir tik, kai didelių pastangų dėka, žmogus palengva, po truputį „pakyla“ į savo „antrą prigimtį“, tada jis „staiga“ nusipelno savo tikslo – „susiliejimo“ su Kūrėju.
Todėl logiška, kad ta Toros dalis, liečianti žmogaus santykius su draugu, gali greičiau atvesti žmogų prie galutinio tikslo.
Taip yra todėl, kad dvasinis darbas ir priedermės tarp žmogaus ir Kūrėjo yra pastovūs ir apibrėžti, todėl visai „nereiklus“.

Ir žmogus greitai „pripranta“ prie šio darbo, t.y. įeina į „rutiną“, o viską, ką žmogus daro „iš rutinos“, negali jam atnešti naudos.
Tačiau priedermių dalis: „tarp žmogaus ir jo draugo“ yra „nepastovi“ ir „neapibrėžta“, nes aplinkiniai visada yra „reiklūs“, kur tik pasisuksi.
Todėl šios Toros dalies privalumas (sgula) yra labiau patikimas ir „tikslas“ pasiekiamas greičiau.