Tai nacionalinio gedulo diena, skausmo dėl abiejų Šventyklų
sugriovimo, dėl tremties pradžios ir dėl to atsiradusių bėdų
kulminacijos taškas.
Su šia diena susiję penki tragiški įvykiai, kurie taip pat yra išvardinti Taanit traktate.
1.
Šią dieną Kūrėjas paskelbė nuosprendį, kuris pasmerkė visus išėjusius
iš Egipto mirti dykumoje ir jiems neleista buvo įeiti į Izraelio žemę.
Jų nuodėmė buvo ta, kad kai Moše pasiuntė žvalgus išžvalgyti šalį, jie
grįžę ėmė peikti ją, o tauta jais patikėję ėmė burnoti prieš Kūrėją ir
netgi abejoti Jo galimybėmis, Jo, Kuris 40 metų rūpinosi visais jų
poreikiais dykumoje - tam, kad atvesti juos į Izraelio žemę ir nugalėti
visas ją apgyvendinusias tautas. Tauta aprauda savo skaudžią dalią,
kaip pasakojama Toroje: "Ir suriko tauta garsiu riksmu - ir pravirko
visa tauta tą naktį". o tai buvo naktis į 9 avo ir Kūrėjas, supykęs dėl
jų mažo tikėjimo ir betikslės raudos, paskelbė nuosprendį: "Tuščiai
verkėte šią naktį, bet verksite šią naktį visose jūsų kartose".
2-3.
Šią dieną buvo sugriautos abi Šventyklos - Pirma ir Antra. Kaip
pasakojama Malachim II ir Jermijahu knygose, Babilono būriai įsiveržė į
Pirmą Šventyklą dar 7 avo, o antroje 9 avo dienos pusėje padegė ją ir
ji degė visą naktį iki 10 avo dienos vidurio. Nežiūrint į tai, kad
ugnis rimtai įsiliepsnojo 10 avo, ši nelaimė yra pažymima 9 avo, todėl,
kad nelaimės pradžia - sunkiausias dalykas. Todėl iki pat 10 avo
vidurdienio negeriamas vynas ir nevalgoma mėsa, nesikerpama ir
nekeliamos vestuvės. Antrąją Šventyklą sugriovė Titas, romėnų karvedys
9 avo dieną.
4. Šią dieną krito Beitaras. Bar-Kochbos sukilimo metu
šioje labai gerai įrengtoje tvirtovėje pasislėpė tūkstančiai vyrų,
moterų ir vaikų. Beitaro tvirtovės kritimas buvo Izraelio šalies
sugriovimo finalas: šimtai tūkstančiai judėjų žuvo, šimtai tūkstančių
buvo paimti į nelaisvę, šalis ištuštėjo... Prie to dar prisidėjo
dvasinė katastrofa: Beitaras buvo vienas iš Toros mokymo centrų, ir su
jo žlugimu buvo sugriautas vienas svarbiausių dvasingumo šaltinių.
5.
Po Bar-Kochbos sukilimo numalšinimo romėnų valdžia dėjo didžiausias
pastangas tam, kad sunaikintų bet kokius judėjų buvimo Izraelio šalyje
pėdsakus: pačią šalį romėnai ėmė vadinti Palestina (pagal vienos
nedidelės tautos pavadinimą, kuri kadaise gyveno pakrantės ruože šalies
pietuose ir tuo metu jau buvo visai išnykusi). Romiečių taikiniu tapo
pati Jeruzalės širdis: jie išarė visą miesto teritoriją, beveik
nepalikdami jokių jo pėdsakų. Jeruzalės teritorijoje jie pastatė naują
miestą, kurį pavadino "Elija Kapi-tolina". Patys to nežinodami, romėnai
įgyvendino pranašo Michos pranašystę, kuri aprašoma pranašo Jermijahu
knygoje (26:18): "Cionas tarsi laukas bus suartas". Šie įvykiai, kaip
ir keturi buvę prieš tai, įvyko 9 avo dieną.
Aukso veršio nuodėmė,
padaryta 17 tamuzo, ir žvalgų nuodėmė, padaryta 9 avo - šie įvykiai
apsprendė po daugelio amžių įvykusį dvasinės ir politinės Izraelio
tautos laisvės praradimą.
9 avo pasninkas prasideda su saulėlydžiu
ir tuo atžvilgiu jis prilygsta tik Jom-Kipuro pasninkui, kai
pasninkaujama taip pat visą parą.
Taip pat ir savo apribojimais šis
pasninkas panašus į Jom-Kipuro pasninką: tą dieną negalima valgyti,
gerti, praustis, avėti odinės avalynės ir turėti intymių santykių. Paskutinės trapezos metu prieš prasidedant pasninkui
(seuda mafseket) priimta valgyti virtą kiaušinį - kaip gedulo simbolį.
Kiaušinis pavilgomas į pelenus - Šventyklos sudeginimo atminimui. Šios
trapezos negali valgyti trys vyrai prie vieno stalo, kad jiems netektų
atlikti "zimun".
9 avo vakare į sinagogą einama apsiavus
medžiaginiais arba guminiais batais. Po "Maarivo" visi sėdasi ant
grindų arba ant žemų suoliukų ir prie neryškaus apšvietimo skaito
Megilat Eicha, kurios autoriumi pagal tradiciją laikomas pranašas
Jermijahu. Su ypatinga melodija, tyliu balsu skaitomi šios knygos
žodžiai, pripildyti skausmo ir liūdesio. Keturios jos dalys yra
sudarytos achrostiko principu pagal hebrajų abėcėlės raidžių tvarką.
Paskutinį posmelį skaito visa bendruomenė kartu ir garsiai: "Sugrąžink
mus, Kūrėjau pas Save - ir mes sugrįšime, atnaujink mūsų dienas kaip
anksčiau!" Tuo būdu skaitymas yra užbaigiamas optimistine gaida -
paguodos viltimi.
Po to yra skaitomi "kinot" - gedulingos elegijos,
ir visi išsivaikšto po namus, nepasveikinę vieni kitų - kas yra būdinga
gedintiems. Juk žodis šalom yra vienos šaknies su žodžiu šlimut ("tobulumas"), o ši diena yra toli nuo tobulumo.
Ryte,
po "Šacharito" keletas valandų yra paskiriama "kinot", surinktų į
specialų rinkinį, skaitymui. Kaip priimta gedulo metu, tą dieną
nesirišamas "tfilinas", ir nesigaubiama "talitu". Rytinės maldos metu
Toros skaitymui kviečiami trys žmonės - skaitomas ketvirtas Toros
knygos Dvarim skyrius, kurioje Moše perspėja tautą apie nelaimes,
kurios jų laukia, jei jie nusigręš nuo savo Kūrėjo: "Kai susilauksi
vaikų ir anūkų ir galutinai įsitvirtinsi savo žemėje..." Šios dienos
"haftara" - 8 ir 9-tas pranašo Jermijahu knygos skyriai, išreiškiantys
skausmą dėl sugriautos Šventyklos ir aprašantys prasidėjusią tremtį.
"Kinot"
skaitomi po Toros skaitymo. Čia atsiskleidžia nelaimių ir pasiaukojimo
dėl Toros paveikslas nuo Pirmos Šventyklos sugriovimo ir iki Beitaro
užėmimo. "Kinot" pasakoja apie dešimties didžiausių Toros išminčių
mirtį nuo romėnų rankos, apie trijų judėjų bendruomenių žūtį kryžiaus
žygių epochoje. Paskutinė "kinot" rinkinio dalis - tai rabi Jehuda
Halevi [1] poemos apie Šventyklos sugriovimą, persunktos meile Cionui
ir Izraelio žemei.Po "kinot" vėl skaitoma Megilat Ester. Iki pat
vidurdienio sėdi ant žemės ar ant mažų suoliukų, o po vidurdienio
susirenka maldai "Mincha", prieš kurią jau užsiriša "tfiliną" ir
apsigaubia "talitu". "Minchos" metu skaitomos ir tos ištraukos, kurios
buvo praleistos "Šacharito" metu. Po "Ašrei" skaitoma Tora ir "haftara"
- tos ištraukos, kurias priimta skaityti pasninkų metu. "Šmone esre"
maldoje į tą palaiminimą, kuriame prašoma atstatyti Jeruzalę,
įtraukiama malda: "Paguosk, Kūrėjau, tuos, kurie kurie gedi dėl Ciono
ir Jeruzalės". O užbaigiama ji taip: "Palaimintas Tu, Kūrėjau,
paguodžiantis Cioną ir atstatantis Jeruzalę". Po to, kaip ir bet kurio
kito visuomeninio pasninko metu, yra skaitoma "Atsakyk mums".
"Minchoje", skirtingai nei "Šacharit" metu, kohenai išeina palaiminti
tautą. Dienai baigiantis yra meldžiamasi įprastas, kasdieniškas
"Maarivas", tada laiminamas mėnulis ir pasninkas užbaigiamas vakariene
iš pieno produktų (kadangi, kaip buvo minėta, iki sekančios dienos - 10
avo - vidurdienio negalima valgyti mėsos).
Jei 9 avo sutampa su Šabatu, pasninkas perkeliamas į sekmadienį, ir jis prasideda iš karto pasibaigus Šabatui. Tokiu atveju galima valgyti mėsą ir gerti vyną jau sekmadienį vakare, pasibaigus pasninkui ir nuo tada jau galima taip pat kelti vestuves.