kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • תנא דבי אליהו: מעיד אני עלי שמים וארץ, בין איש בין אשה, בין גוי בין ישראל, בין עבד בין שפחה, הכל לפי מעשיו, רוח הקודש שורה עליו. רח''ו שערי קדושה Moko Tana de bei Elijahu (mokymo namai priskiriami pranašui Elijahu): „Liudiju aš prieš dangų ir žemę, kad šventą dvasią gali pasiekti kaip vyras, taip ir moteris, kaip gojus, taip ir Izraelio sūnus, kaip tarnas, taip ir tarnaitė. Viskas priklauso nuo žmogaus veiksmų. Ir pagal tai, gali ant žmogaus nusileisti „Šventa dvasia“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הערבות, המשך ממאמר מתן תורה יט  

„Laidavimas“ (Atsakomybė), „Toros dovanojimo“ tęsinys

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį

   


                                             

                                                                 19.


Tačiau rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus dar labiau „sugriežtina“ arvutą (laidavimą, atsakomybę).
Iš tikro negana to, kad visas Izraelis yra atsakingi (laiduoja) vienas už kitą, bet ir visas pasaulis „įeina“ į arvuto idėją.
Ir suprantama, kad pirmiausiai užtenka vienos tautos, kuri vykdytų Torą,
t.y. pradėtų „pasaulio ištaisymą“, nes visoms tautoms neįmanoma pradėti iš karto.
Kaip pasakė išminčiai, kad Kūrėjas „siūlė“ Torą visoms tautoms,
bet niekas nenorėjo priimti, nes visi buvo „iki kaklo“ paskendę meilės sau „nešvarume“:
vieni paleistuvystėje, kiti grobstyme, kiti žudyme, ir panašiai...


Todėl, pradžioje nebuvo jokios galimybės net pradėti kalbėti su kitomis tautomis,
kad jos sutiktų „atsiskirti“ nuo meilės sau.
Ir Kūrėjas nerado kitos tautos, kuri būtų pasirengusi priimti Torą, bet tik Abrahamo, Icchako ir Jakovo palikuonis, kuriuos iškėlė „tėvų nuopelnai“.
Kaip pasakė išminčiai:
„Tėvai vykdė visą Torą dar prieš Jos davimą“.
Tai reiškia, kad dėl „sielų aukštumo“ pas „tėvus“ buvo galimybė eiti visu Kūrėjo Toros dvasingumo aspektu, išeinančiu iš „susiliejimo“ su Kūrėju.
Todėl „tėvams“ nereikėjo lipti „praktinio Toros vykdymo laiptais“,
nes jiems nebuvo ir galimybės tai įvykdyti,
kaip aprašyta „Toros dovanojime“ 16 sk.


Ir be jokios abejonės, kad šventųjų tėvų „kūniškas skaidrumas“ ir „sielų aukštumas“ labai paveikė jų sūnus, bei sūnų sūnus.
Todėl šie „tėvų nuopelnai“ persidavė tai kartai,
kur kiekvienas tautos narys visa širdimi priėmė šį išaukštintą darbą,
t.y. visi vienbalsiai pasakė: „naase ve nišma“ (padarysim ir suprasim).
Iš tikro dėl šios priežasties Izraelis buvo išrinktas iš visų kitų tautų,
kaip „ypatinga tauta (am sgula)“.


Ir matome, kad vien tik Izraelio tautos sūnūs „įėjo“ į reikalingą „arvutą“ (laidavimą, atsakomybę).
Tačiau kitos pasaulio tautos į arvutą „neįėjo“,
nes nebuvo pasirengusios dalyvauti šiame „projekte“.
Todėl, kaip rabi Elazaras rabi Šimono sūnus gali tvirtinti atvirkščiai?