• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Nevienarūšių draudimas כלאים

I. M. Lav

Nevienarūšių draudimo šaltinis

Iš pirmo žvilgsnio Nevienarūšių draudimas priklauso חוקים kategorijai – toms Toros priedermėms, kurios yra nesuprantamos žmogaus logikai ir kurias privaloma vykdyti, nes tokia yra Kūrėjo valia. Tačiau ir šiuo atveju pasireiškia tam tikri racionalūs argumentai, paaiškinantys Nevienarūšių draudimą.

Galima pasakyti, kad plačiąja prasme Nevienarūšių draudimas apsaugo nuo sugriovimo tam tikras gamtines ribas, sukurtas pasaulio kūrimo metu. Kūrėjas – ir tik Jam žinomos visos Jo kūrinių savybės - šiuo draudimu apsaugo nuo skirtingų rūšių sumaišymo. Ne veltui pasakojime apie pasaulio sukūrimą daug kartų yra akcentuojama, kad skirtingi kūriniai yra apriboti savo rūšimi: „vaisiniai medžiai pagal jų rūšį“, „žolė, sėjantį sėklą pagal savo rūšį“, „gyvi padarai pagal savo rūšį“, „gyvūnai pagal savo rūšį“, o po to pasakyta: „ir pamatė Kūrėjas, kad gerai“. Tuo leidžiama suprasti, kad Kūrėjo akyse augalų ir gyvūnų rūšių išsaugojimas yra gerumas“.

Be to, kai kurie tyrinėtojai teigia, kad draudimas dirbti vienu metu dvejais skirtingų rūšių gyvuliais remiasi tuo, kad tai suteikia tiems gyvuliams kančias, kas beje, taip pat yra Toros draudžiama. Jautis, pavyzdžiui, geriausiai dirba lygumose, tuo tarpu asilui lengviausia dirbti kalnų šlaituose. Todėl, jei yra ariama jaučiu ir asilu kartu, tai sąlygoja dirbančių gyvulių jėgų pusiausvyros sutrikdymą, vargina juos ir suteikia bereikalingas kančias.

Apie שעטנז (audinys, išaustas kartu iš avies vilnos ir lino) draudimą taip pat sakoma, kad jis siekia pirmą žmonijos istorijoje kovą tarp Kaino ir Hevelio – kovą, tapusią daugybės karų, atnešusių žmonijai didelių nelaimių, precendentu. Kainas, kaip žinoma, buvo žemdirbys, o Hevelis – piemuo. Ir štai, draudžiant vilkėti drabužius, išaustus iš lino ir vilnos kartu, Tora perspėja apie priešiškumą tarp žemdirbių ir piemenų, kuris gali tapti brolžudiškų karų priežastimi.

Tačiau bet kokie racionalūs חוקים paaiškinimai – ir būtent Nevienarūšių draudimo – nepilni ir todėl sunku (o kartais ir visai negalima) jais apsiriboti. Judėjo tikėjimas yra patikrinamas būtent tuo, kaip uoliai jis vykdo tas priedermes, kurios nepasiduoda racionaliam paaiškinimui. Toks ir turi būti požiūris į כלאים.

Nes būtent šiuo atveju logiškai mąstant, galima būtų prieiti prie visiškai priešingos išvados: judaizmas siekia priešingybių suderinimo ir netoleruoja susiskaldymo, todėl būtent kaip tik judaizmo dvasioje būtų įpareigoti vilkėti drabužius, išaustus iš priešingybių: lino ir vilnos, kas reikštų dviejų priešybių sujungimą.

Taip elgėsi Vilniaus gaonas [1], kai statė į vieną lentyną kartu rabi Jonatano Eibenšiuco [2] ir rabi Jakovo Emdeno [3], dviejų sielos didžiūnų, kurių požiūriai buvo absoliučiai priešingi, kūrinius. Vilniaus gaonas norėjo pademonstruoti jų vienybę aukštesniu požiūriu – Toros, kuri nustato taiką tarp žmonių, rėmuose.

Tačiau mūsų atveju, siekimas suderinti dvi priešingybes susiduria su Kūrėjo dekretu, nedviprasmiškai pasakytu pačioje Toroje, ir prieš jį nublanksta visi argumentai, kuriuos pateikia mūsų protas.

[1] Vilniaus Gaonas (Elijahu, gimė 1720 m. pirmą Pesacho dieną Lenkijoje, mirė 1797 m. Vilniuje) – didis Toros išminčius. Jau vaikystėje pasireiškė jo genialūs sugebėjimai. Po blaškymosi po Lenkijos ir Vokietijos bendruomenes, apsigyveno Vilniuje. Nežiūrint į pasaulinį garsumą, neužėmė jokios oficialios padėties judėjų bendruomenėje, šalinosi šio pasaulio reikalų, gyveno varge ir skurde. Jame matė gaoną, panašų į senovės gaonus ir buvo manoma, kad po Alfasi ir Rambamo nebuvo tokio Talmudo žinovo, kaip Vilniaus gaonas. Jo laikais prasidėjo ir susiformavo chasidizmo judėjimas, prieš kurį Vilniaus gaonas kovojo iki pat savo gyvenimo galo.

[2] Rabi Jonatanas Eibenšiuc (gimė tarp 1690 ir 1695 m. Lenkijoje, mirė 1764 m.) – iškilus Talmudo ir kabalos žinovas, buvo žinomas taip pat kaip puikus lektorius. Būdamas 21 metų tapo ješivos Prahoje vadovu. Iš jo kūrinių žinomi: „Šulchan aruch“ komentarai – „Urim vetumim“ ir „Kreti ufleti“; Rambamo „Bnei ahuva“ komentaras, o taip pat knygos „Jearot dvaš“, „Kešet Jehonatan“ ir „Chicei Jehonatan“. Buvo stambiausios judėjų bendruomenės Vokietijoje (Altono-Hamburgo-Vandsbeko) rabinu.

[3] Rabi Jaakov Emden (gimė 1697 m. Altone, mirė 1776 m. ten pat) – rabinas ir Toros įstatymų kodifikatorius. Mokėsi Toros pas savo tėvą „Chachamą Cvi“, o po to Amsterdame. Buvo aktyvus Šabtajaus Cvi sektos, o taip pat ir rabi Jonatano Eibenšiuco priešininkas, nes pastarąjį laikė šios sektos šalininku. Parašė apie 50 įstatyminių darbų, taip pat buvo žinomas kaip mokslininkas, pasaulietinių mokslų žinovas, kuriais užsiimdavo „ne dieną ir ne naktį“ – tai yra sutemose, kad netrukdytų Toros mokymuisi.