• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Chanuka

I. M. Lav

Makabiečių pergalė - vienas įspūdingiausių stebuklų judajizmo istorijoje. Ne veltui paminėjimas apie jį įėjo į maldą „Šmone-esre“, skaitomą Chanukos dienomis: „...o Tu iš didelės Savo malonės užstojai juos, tapai teisėju jų ginče, atkeršijai jiems, atidavei stiprius į silpnųjų rankas, gausius - į rankas tų, kurių nedaug, netyrus - į tyrųjų, nuodėmingus - į teisuolių rankas, piktadarius - į rankas tų, kurie mokosi Tavo Toros...“.
Karas su graikais nebuvo vien tik fizinis karas. Tai nebuvo karas dėl valdžios, teritorijų, ribų praplėtimą, bet už dvasinę laisvę, už dvasinę nepriklausomybę nuo svetimų įtakų.
Pirmoji pergalė buvo pasiekta 25 kislevo mėnesio dieną. Ši data užšifruota pačiame šventės pavadinime: žodį חנו כ״ה chanu ka galima išversti taip: ilsėjosi „כ“-„ ה“, t.y. 25 dieną (כ = 20 ; ה = 5). Tą dieną Chašmoniečiai įėjo į Jeruzalės Šventyklą tam, kad apvalyti ją ir pašventinti, bei tam, kad atstatyti joje tarnavimą Kūrėjui. Viena pagrindine tarnavimo Kūrėjui priemone buvo aukuras - visiškos judėjų dvasinės nepriklausomybės simbolis. Ir taip pasakojama pirmoje Makabiečių knygoje: „Ir atsikėlė jie anksti ryte ir paaukojo ant naujo aukuro deginamąsias aukas, kaip priklauso. Jie pašventino tą dieną aukurą, pastatytą vietoje graikų išniekinto, ir šlovino Kūrėją, pritariant arfos, birbynės ir būgnų garsams. Visi puolė ant žemės prieš Kūrėją, dėkodami Jam už tai, kad davė jėgų ir drąsos. Ir aštuonias dienas vyko aukuro pašventinimas, su dideliu džiaugsmu aukojant deginamąsias ir padėkos aukas. Ir buvo didelis džiaugsmas tautoje. Ir įsakė Nekuda ir jo broliai, kartu su visa bendruomene, švęsti aukuro pašventinimą kiekvienais metais aštuonias dienas, pradedant nuo 25 kislevo dienos, šlovinant Kūrėją ir dėkojant Jam... Pasak antros Makabiečių knygos, Chanukos šventimas nustatytas pagal aštuonių dienų Šventyklos pašventinimo pavyzdį, kurį nurodė karalius Šlomo.
Mūsų laikais Chanuka pažymima uždegant žvakes, skaitant „Halelį“ ir dėkingumo maldą „Al anisim“ („Už stebuklus“).

Žvakių uždegimo tvarka

 Kiek žvakių degama per Chanuką? Pagal Talmudą, buvo keletas papročių: „Štai kokia Chanukos žvakių uždegimo priedermės esmė: viena žvakutė namams, o puikus priedermės įvykdymas - kiekvienam šeimos nariui. Jei norima dar geriau atlikti šią priedermę, tai Šamajaus mokykla sako: pirmą dieną uždegamos aštuonios žvakės ir kiekvieną dieną jų kiekis yra mažinamas, tuo tarpu Hilelio mokykla sako: pirmą dieną viena žvakutė, o kiekvieną sekančią dieną pridedama po vieną“. Dabar yra laikomasi Hilelio mokyklos nurodymų ir pirmąjį Chanukos vakarą yra uždegama viena žvakutė, antrąją - dvi, trečią - trys ir t.t. iki kol aštuntą dieną jau degamos aštuonios žvakės. Tam yra naudojama speciali žvakidė - „chanukija“, kurioje yra aštuonios vietos. Kas stengiasi įvykdyti šią priedermę itin puikiai, skiria po „chanukiją“ kiekvienam šeimos nariui.

Chanukos žvakių uždegimo laikas - nakties pradžia, iškart po „Maariv“ maldos. Kai kas nesulaukia nakties ir dega žvakes nusileidus saulei, tik sutemus. Kiekviena žvakutė turi degti ne mažiau pusvalandį. „Chanukija“ statoma į tokią vietą, kur ją galėtų visi matyti, todėl, kad pagrindinis priedermės tikslas - žinios apie stebuklą, kurį padarė Kūrėjas, skleidimas. Chanukos žvakių šviesa negalima naudotis jokiam kitam tikslui. Yra paprotys statyti „chanukiją“ prie įėjimo į namus: kairėje, priešais „mezuzą“, kuri yra pritvirtinta dešinėje pusėje prie staktos, tad išeina, jog įeinantis į namus tampa apsuptas priedermėmis. Geriausias šios priedermės įvykdymo būdas - uždegti aliejumi užpildomą žvakidę - juk Chanukos stebuklas Šventykloje įvyko būtent su ąsočiu alyvuogių aliejaus. Tačiau pilnai galima degti ir parafino ar vaško žvakes. Žvakės uždegamos nuo specialios žvakidės arba žvakės, vadinamos שמש šamaš - „tarnas“. Ji reikalinga ne tik tam, kad nereikėtų degti vienos žvakės nuo kitos, bet ir dėl apšvietimo - juk Chanukos žvakių šviesa negalima naudotis kasdieniškiems reikalams.