6.
Materialios sąvokos ir „kūniški” pavadinimai kabalos knygose
Iš tikro kiekvienam „blaivaus proto” žmogui aišku, kad kai mes nagrinėjame dvasinį dalyką, ir tuo labiau „Dieviškumą“, mes negalime naudotis įprastiniais mūsų žodžiais ir išsireiškimais.
Juk mūsų žodynas atspindi mūsų jausmus ir vaizduotę, todėl kaip galime remtis šio pasaulio išsireiškimais ten, kur „negalioja“ įprastiniai jausmai ir vaizduotė?
Ir jei paimsime patį subtiliausią materialaus pasaulio žodį, kaip „aukštutinė šviesa“, arba „paprasta šviesa“, šis žodis yra „pasiskolintas“ iš saulės, ar žvakės, ar malonumo šviesos.
Taip pat šiuo žodžiu žmogus įvardina naują atradimą, ar abejonių išnykimą.
Tačiau kaip galima net ir šiuo žodžiu naudotis dvasingume, ar „Dieviškume“?
Tada skaitytojui bus pateikiami melagingi ir išgalvoti dalykai?
Ir tuo labiau ten, kur mes turime aprašyti kokį intelektualinį dalyką ar samprotavimus, kas yra priimta pas šios išminties tyrinėtojus?
Iš tikro išminčius tokiais atvejais turi naudotis labai tiksliais ir griežtais apibrėžimais.
Ir jei autorius „suklups“ nors viename žodyje, ir panaudos jį netiksliai, tuo jis sukels skaitytojų protuose sumaištį.
Todėl skaitytojai jau nesupras apie ką eina kalba, ir jiems „susipainios“ viskas, kas yra susiję su šiuo, netiksliai panaudotu, žodžiu.
Ir įsivaizduokime, kaip gali kabalos išminčiai naudotis „netikrais“ bei „melagingais“ žodžiais, ir šių žodžių dėka paaiškinti šią išmintį?
Kaip yra žinoma, kad netiksliais ir melagingais žodžiais negalima nieko apibrėžti, nes:
„Pas melą nėra kojų, kad jis galėtų stovėti“.
Todėl čia į pagalbą ateina „šaknies“ ir „šakos“ dėsnis, jungiantis du pasaulius: „dvasinį“ ir „materialų“, ir šį dėsnį mes turime gerai išsiaiškinti.