kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • הַכְּסִיל חֹבֵק אֶת יָדָיו, וְאֹכֵל אֶת בְּשָׂרוֹ. טוֹב, מְלֹא כַף נָחַת מִמְּלֹא חָפְנַיִם עָמָל, וּרְעוּת רוּחַ. קהלת ד' – ה, ד' – ו. בעה''ס, אגרות הקודש Kvailys sėdi, susidėjęs rankas, ir valgo save.Geriau „sauja“ su ramybe, negu „rieškučios“ su vargu ir sielos nerimu. (Koheletas 4 – 5,6)

השלום ב  

Taika

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                       2.


                    Prieštaravimas ir priešingumas Kūrėjo valdyme


Ir kiekvienas blaiviai protaujantis, pasižiūrėjęs į atsiveriančią realybę, randa joje du prieštaravimus nuo vieno krašto iki kito.
Tai reiškia,kad žiūrint į kūrinių atsiradimą ir egzistavimą, krenta į akis nuostabi ir pavyzdinga tvarka, persunkta didele ir gilia išmintimi, kaip visos realybės atsiradime, taip ir jos užtikrintame egzistavime.


Paimkime, pavyzdžiui, žmogaus atsiradimą ir egzistavimą, kur meilė ir malonumas, lydintis giminės pratęsimą, yra pati patikimiausia priežastis šiai funkcijai ir veiksmui.
Ir kai sėklos „lašo” esmė „atitrūksta” nuo tėvo smegenų, Apvaizda paruošia jai „patikimą”, su didele išmintimi „įrengtą“ vietą, kurioje galėtų atsirasti nauja gyvybė.
„Apvaizda“ labai tiksliai aprūpina būsimą gyvybę būtinu kasdieniniu maistu, ir paruošia nuostabius „patalus“ motinos pilve, kad jokia svetima įtaka negalėtų pakenkti naujai gyvybei.
Taip pat Apvaizda, kaip patyrusi „Auklė“, rūpinasi visais būsimos gyvybės poreikiais, kad ji įgautų jėgų ir galėtų išeiti į platų pasaulį.
Paskui „Apvaizda“ trumpam laikui suteikia naujai gyvybei didelių jėgų ir ryžto, kad „pramušti“ aplink ją esančias „kliūtis“ kelyje į „suaugusių“ pasaulį.
Iš tikro kūdikis, kaip patyręs „karžygys“, pasidaro sau „kelią“ išėjimui į „savarankiškumą“.
Taip pat ir tada Apvaizda nei akimirkai „neatsitraukia“ nuo kūdikio ir kaip „Gailestinga Motina“ atveda mylinčius vaiko „globėjus“, vadinamus tėvu ir mama.
Ir šiais „globėjais“ galima pilnai pasikliauti, kad jie padės vaikui visomis jo „silpnumo“ dienomis, kol jis išaugs ir galės pats pasirūpinti savimi.


Ir kaip tai yra žmogaus egzistencijoje, taip viskas panašiai yra ir pas gyvūnus, augalus, ar negyvojoje gamtoje.
Tai reiškia, kad Apvaizda rūpinasi, kad būtų garantuotas atsiradimas, egzistavimas ir tęstinumas.


Tačiau, kai pasižiūrime į tos pačios realybės tolesnę „savarankišką“ veiklą, t.y. veikimą „plačiame pasaulyje“, į akis krenta didelė sumaištis ir netvarka, lygtai jau nebėra Apvaizdos ir Valdytojo.
Ir atrodo, kad visi esame palikti likimo valiai: „žmogus daro viską, kas šauna į galvą“, kur „nusidėjėliai klesti“, o „teisuoliai „mindomi“ be jokio gailesčio“...


Ir žinok, kad šis, prieš mūsų akis iškylantis, prieštaravimas jau nuo senovės nedavė ramybės žmonijai.
Todėl žmonės ieškojo įvairių būdų, kaip galima būtų pateisinti šį prieštaravimą Apvaizdoje.
Ir taip gimė įvairios religijos ir Apvaizdos aiškinimai.