kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

השלום ה  

Taika

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį

   


                                             


                                                                         5.


            Darbo Kūrėjui būtinumo įrodymas, remiantis istoriniu patyrimu


Iš tikro dar galima sukritikuoti mano žodžius, juk iki šiol parodžiau, kad reikia dirbti žmogaus gerovei.
Tačiau, kaip galima įrodyti, kad šią „meilės artimui“ priedermę reikia vykdyti Palaiminto Kūrėjo vardu?
Ir čia už mus pasistengė pati istorija bei pateikė mums labai aiškų faktą, kuris visiškai tiksliai be jokios abejonės patvirtina mano žodžius.
Tai labai gerai atspindi revoliucinės Rusijos pavyzdys.
Iš tikro matėme valstybę su kelių šimtų milijonų žmonių bendruomenė ir plotu, didesniu, nei visas Europos žemynas, bei su naudingomis iškasenomis, kurių beveik neturi niekas kitas pasaulyje.
Ir ši valstybė nusprendė gyventi „komunos“ bei „bendro turto“ pavyzdžiu, kur pagrindinis valstybės lozungas buvo: „visuomenės narių gerovė“.
Iš pirmo žvilgsnio buvo įvykdyta „artimo meilės“ sąlyga visoje pilnumoje.
Tačiau pažiūrėkime kaip baigėsi visa ši išaukštinta idėja.
Iš tiko vietoj to, kad Rusija turėjo „pakilti“ ir „aplenkti“ visas buržuazines valstybes, ji nusileido „žemų, žemiausiai“.
Ir ne tik neįstengė konkuruoti su buržuazinėmis valstybėmis, bet netgi neįstengė aprūpinti savo piliečiu kasdienine duona ir drabužiais...
Šis faktas labai stebina, nes remiantis tik paprasta logika pagal šios valstybės turtingumą, neįmanoma taip „nusiristi“.


Tačiau ši tauta padarė vieną didelę nuodėmę ir Palaimintas Kūrėjas jai neatleido.
Tai reiškia, kad šis pradėtas išaukštintas ir ypatingas „sąlygojimo artimui“ darbas, kuriuo pradėjo „gyventi“ Rusija, turėjo būti Kūrėjo, bet ne visuomenės labui.
Ir jei šį darbą atliekame ne dėl Kūrėjo, iš pačios prigimties, šis išaukštintas mentalitetas neturi jokios teisės ir galimybės egzistuoti.
Iš tikro, jei kiekvienas šios visuomenės narys būtų stengęsis dėl Kūrėjo vykdyti šią priedermę: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“, t.y. šios priedermės tikslas būtų pas Kūrėjas;
ir, jei visas darbas visuomenės gerovei būtų tam, kad „susilieti su Kūrėju“ – Tiesos ir viso malonumo „Šaltiniu“;
be jokios abejones per keletą metų Rusija būtų „iškilusi“ virš viso pasaulio valstybių.
Tai reiškia, kad Rusija būtų buvusi turtingesnė ir stabilesnė už visas pasaulio valstybes kartu paėmus.
Ir todėl tada Rusija būtų tapusi „pavyzdžiu“ visoms pasaulio tautoms, ką reiškia: „nusipelnyti Kūrėjo palaiminimo“.
Tačiau, jei visas „artimo meilės“ aspektas remiasi tik visuomenės nauda, tada tai tampa labai netvirtu pagrindu.
Juk kokia „varomoji jėga“ gali įpareigoti žmogų stengtis ne dėl savęs, o dėl kitų ir dėl visuomenės?
Iš tikro, jeigu nebus pakankamos motivacijos, nėra jokios vilties tikėtis, kad iš to atsiras jėgų kokiam tai „judesiui“, net pas išsilavinusius ir „pažengusius“, ir tuo labiau pas paprastus žmones.
Todėl iškyla klausimas: iš kur paims darbininkas, ar valstietis jėgų pakankamų jo darbui?
Kaip mes žinome iš gamtos dėsnių, kad be energijos negalima atlikti net mažiausio judesio.
Ir, jei žmogui nebus vilties pagerinti savo būseną, jis negalės net „pajudinti piršto“.
Pavyzdžiui, kai žmogus pakelia ranką nuo kėdės atlošo ir padeda ant stalo, jis tai daro tik todėl, kad jam atrodo, jog taip jis pagerins savo būseną.
Todėl, jei pas žmogų nebūtų tokio „išskaičiavimo“, jis paliktų ranką „be judesio“ ant kėdės atlošo visus 70 savo gyvenimo metų.
Ir tuo labiau (reikalinga didesnė motivacija), jei mes kalbame apie sunkų darbą.


Jei sakysime, kad galima (pradžioje, kol neišaugs žmogaus sąmoningumas) pastatyti „prižiūrėtojus“, kurie baustų tinginčius dirbti.
Tačiau ir čia lieka ta pati problema: iš kur patys „prižiūrėtojai“ ims jėgų savo darbui?
Juk ši „priežiūra“ gali pareikalauti labai didelės energijos, gal net didesnės nei pats darbas.
Iš tikro tai panašu į žmogų, kuris nori važiuoti automobiliu, nepripildęs jo degalais.
Todėl tokio darbo rezultatas yra labai aiškus, nes jis yra padiktuotas pačių gamtos dėsnių.
Tai reiškia, kad „gamtos dėsniai“ patys nubaus visus „pažeidėjus“.
Todėl „artimo meilės“ ir sąlygojimo darbą galima atlikti tik, „susijungus“ su visos realybės „energijos Šaltiniu“.
Tai reiškia, kad „meilės artimui“ priedermę privalome atlikti tik, kaip darbą Kūrėjui.
Taip pat tai turi būti su mintimi, kad tik taip galima ateiti prie Kūrimo tikslo – „susiliejimo su Kūrėju“, kaip yra paaiškinta str. „Toros dovanojimas“ 6sk.
Ten sakoma, kad „susiliejimas“ su Kūrėju ateina pas žmogų malonumo, gausybės ir neapsakomo noro dirbti Kūrėjui, forma.
Iš tikro šis darbo Kūrėjui būtinumo ir teisingumo pažinimas vis didėja ir vystosi, kol žmogus „pakyla“ į neapsakomas dvasios aukštumas, išreikštas žodžiais:
„Jokia kita akis nematė Kūrėjo, tik tavo“.


Ir įsivaizduokime, jei kiekvienas valstietis ar darbininkas, dirbdami visuomenės labui, aiškiai jaustų ir matytų prieš akis šį tikslą, jiems nereiktų jokių, šalia stovinčių, prižiūrėtojų.
Tai reiškia, kad pas juos būtų pakankamai jėgų „judesiui“ ir pastangoms, kad tuo būdu „iškelti“ visą visuomenę į „laimės viršūnę“.
Tačiau kad tai suprasti ir perteikti reikia labai ypatingos ir „nušlifuotos“ metodikos.
Ir visi matome, kad kitos išeities nėra.
Tai reiškia, kad „neperkalbama“ gamta ir žmogaus prigimtis nežino jokių „kompromisų“...
Būtent tai ir norėjau įrodyti šiame straipsnyje.


Iš tikro, remiantis istoriniu patyrimu, parodėme, kad nėra žmonijai kitų „vaistų“ pasaulyje, tik priimti Apvaizdos įsakymą – priedermę, ir tai – „meilė ir sąlygojimas artimui“.
Tačiau „sąlygoti artimui“ reikia tik tam, kad „padaryti malonią dvasią Kūrėjui“.
Ir čia turime sujungti dvi nuostatas.
Pirma nuostata: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“.
Tai reiškia, kad „sąlygojimo artimui“ dydis dėl visuomenės laimės, turi būti ne mažesnis, nei žmogus rūpinasi savo poreikiais.
Ir ne tik, tačiau „artimo“ poreikius reikia iškelti į aukštesnę vietą, nei savo, kaip yra paaiškinta „Toros dovanojime“ 4 sk.


Ir antra nuostata – „Mylėk savo Kūrėją visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“.
Tai yra būtinas tikslas, į kurį turime visi ateiti, sąlygojimo artimui būdu.
Todėl daryti gerą artimui reikia tik, kad „nusipelnytume malonę Kūrėjo akyse“, nes „taip mes vykdome Kūrėjo norą“.
Ir jei klausysime šių nuostatų, tada valgysime „žemės gerbūvį“, nes vargas, skurdas ir išnaudojimas išnyks nuo žemės paviršiaus, ir kiekvieno žmogaus laimė kils vis aukščiau ir aukščiau.
Tačiau kol nepanorėsime ateiti į „sąjungą (brit)“ su Palaimintu Kūrėju, visoje apimtyje, tada „Gamta“ ir Jos dėsniai nepaliaujamai „keršys“ mums.
Ir nėra mums šioje vietoje jokio kito išsigelbėjimo, kaip įrodėme aukščiau, tol kol „Gamta“ būtinai nugalės mus ir būsime priversti priimti Jos įsakymus.
Iš tikro pateikėme: „Eksperimentinio pagrindo, mokslinis tyrinėjimas apie darbo Kūrėjui būtinumą”, t.y. absoliučią būtinybę priimti Kūrėjo darbą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.