6.
Mišna: „Viskas yra duodama už užstatą, o „tinklas“ užmestas ant visų „gyvųjų“
Ir po visko, kas yra pasakyta, galime suprasti uždarą traktato Avot mišną:
„Jis (rabi Akiva) sakydavo:
Viskas yra duodama už užstatą,
ir„tinklas“ užmestas ant visų „gyvųjų“.
Parduotuvė atidaryta,
ir Pardavėjas vaikšto ir stebi;
„sąskaitos knyga“ atverta,
o ranka rašo.
Ir kiekvienas, norintis paimti į skolą,
gali ateiti ir paimti.
Ir išieškotojai pasirodo pastoviai, kiekvieną dieną,
bei išreikalauja iš žmogaus,
su jo sutikimu, ar be jo sutikimo.
Ir yra jiems kuo remtis,
o teismas – tiesos teismas,
ir viskas yra paruošta vaišėms“.
Ir ne veltui ilgus metus ši mišna buvo „uždaryta“ mūsų supratimui, visai be jokios užuominos į jos paaiškinimą, o visa tai rodo, kad yra joje didelis gilumas.
Tačiau iš tikro ji labai gerai išaiškėja, remiantis šiame straipsnyje pateiktomis nuostatomis.
Formos pasikeitimas persikūnijant
Pirmiausia pateiksime išminčių nuomonę apie kartų pasikeitimą pasaulyje.
Ir nors mes matome, kad kiekvienoje kartoje ateina „kiti kūnai“ (žmonės),
tačiau tai liečia tik kūnus.
Iš tikro sielos, kurios yra kūno esmė, nekinta ir neišnyksta, kaip kūnai, bet „pereina“ iš vieno kūno į kitą, iš kartos į kartą.
Todėl tos sielos, kurios buvo „tvano“ kartoje, „perėjo“ į Babilono bokšto statytojų kartą.
Ir paskui į „Egipto tremties“ kartą, ir toliau į „išėjimo iš Egipto“ kartą, iki mūsų kartos,
iki „Galutinio ištaisymo“.
Iš tikro mūsų pasaulyje nėra „naujų sielų“, kaip atsinaujina kūnai, bet tai tik nustatytas sielų skaičius, kurios „persikūnija“, pakeisdamos formą.
Tai reiškia, kad sielos kiekvieną kartą „apsirengia“ vis nauju kūnu, naujoje kartoje.
Todėl, žiūrint iš sielų pusės, visos kartos, nuo sukūrimo pradžios iki „Galutinio ištaisymo, skaitosi, kaip viena karta, kurios „gyvenimo trukmė“ yra keletas tūkstančių metų.
Kol siela visiškai baigia savo vystymąsi ir išsitaisymą.
Iš tikro tuo aspektu visai nesvarbu, kad kiekvienas iš mūsų „pakeitėme“ savo kūnus keletą tūkstančių kartų, nes kūno esmė yra siela, kuri visai nekentėjo, dėl šių „pasikeitimų“.
Ir visa tai nagrinėja nuostabi išmintis, vadinama „sielų persikūnijimas“, tačiau šios išminties čia giliau nenagrinėsime.
Vis gi dėl paties dalyko nuostabumo, trumpai pasakysime, kad ši „persikūnijimo“ paslaptis galioja visose mūsų jaučiamos realybės dalyse.
Tai reiškia, kad kiekvienas dalykas iš tikro gyvena „amžiną gyvenimą“.
Ir nors mes akivaizdžiai matome, kad viskas išnyksta ir dingsta, tačiau tai tik mūsų regėjimo „iliuzija“.
Iš tikro čia yra tik „persikūnijimo“ aspektas, t.y. kiekviena dalelė nei akimirkai nėra „rami“, bet ji visą laiką tik keičia savo formą, iš vienos į kitą.
Todėl jokia realybės dalelė iš savo esmės nieko nepraranda šioje „pasikeitimų grandinėje“.
Ir fizikos mokslininkai šį reiškinį vadina „energijos tvermės dėsniu“.
Dabar panagrinėkime šią mišną, taigi parašyta:
„Viskas yra duodama už užstatą“.
Ir palygino išminčiai šį dalyką su draugu, skolinančiu bičiuliui pinigus verslui, kad būtų pelno dalininkas.
Tačiau, kad skolintojas būtų užtikrintas, jog nepraras savo pinigų, jis skolina bičiuliui už užstatą, todėl jis yra visiškai ramus.
Taip yra ir su pasaulio sukūrimu bei egzistencija.
Ir Palaimintas Kūrėjas paruošė žmogui „vietą darbui“, kad žmogus galėtų užsidirbti išaukštintą „susiliejimą“ su Kūrėju, kaip yra paaiškinta „Toros dovanojime“ 6 sk.
Tačiau, galima paklausti, kas gi „privers ir įpareigos“ žmoniją dirbti šį Kūrėjo darbą, kad galiausiai galėtų ateiti į šį išaukštintą ir šlovingą tikslą?
Į tai rabi Akiva atsako:
„Viskas yra duodama už užstatą“.
Tai reiškia, kad viską, ką Kūrėjas pateikia žmonijai, nėra duota „už dyką ir be priežiūros“, tačiau Kūrėjas pasirūpino „užstatu“.
Ir jei paklausime, kas gi tai per „užstatas“?
Į tai rabi Akiva atsako:
„Tinklas“ užmestas ant visų „gyvųjų“.
Tai reiškia, kad Palaimintas Kūrėjas „sumąstė“ ir „užtiesė“ nuostabų „tinklą“ ant visos žmonijos, nuo kurio niekas negali „išsigelbėti“.
Iš tikro visi „gyvieji“ privalo būti „pagauti“ šiame „tinkle“, ir būtinai dirbti šį „Kūrėjo darbą“, kad pasiektų šį išaukštintą tikslą.
Ir tai ir yra Palaiminto Kūrėjo „užstatas“, kuriuo Jis pasirūpino visai žmonijai.
Toliau aiškina rabi Akiva:
„Parduotuvė atidaryta“,
t.y. pasaulis mūsų akimis atrodo, kaip „atidaryta parduotuvė“ be šeimininko, kur kiekvienas praeivis gali pasiimti ką tik nori už dyką.
Tačiau rabi Akiva perspėja:
„Pardavėjas vaikšto ir stebi“.
Tai reiškia, kad nors nesimato jokio „Pardavėjo“, žinok, kad Jis yra, o tai, kad nereikalauja sumokėti iš karto, nes duoda „į skolą“.
Ir jei paklausi: iš kur žino, kiek kas paima?
Į tai atsako:
„Sąskaitos knyga“ atverta, o ranka rašo“.
Iš tikro yra bendra „sąskaitos knyga“, kur yra įrašomi visi žmonių veiksmai, be jokio praleidimo.
Tai reiškia, kad čia yra kalbama apie „vystymosi dėsnį“, kurį nustatė Kūrėjas žmonijai, visada „stumiantį“ ją priekį, kur žmonijos klaidos ir „blogas elgesys“ pats sukuria „geras būsenas“.
Ir visos „geros būsenas“, tai ne kas kita, o prieš tai buvusių blogų būsenų „darbo vaisius“.
Tai reiškia, kad „bloga ar gera“ būsena nėra vertinama, kaip atskirai egzistuojanti, bet viskas yra vertinama pagal galutinį rezultatą.
Todėl kiekviena būsena, priartinanti žmoniją prie jos tikslo vadinasi „gera“, o nutolinanti nuo tikslo – „bloga“.
Kaip jau sakėme, kad šiuo būdu yra sudarytas „vystymosi dėsnis“, kur visi „sugadinimai“ ir „nuodėmės“ skaitosi, kaip sąlygojančios „gerą būseną“.
Tai reiškia, kad kiekvienos būsenos egzistavimo laikas yra apspręstas tik blogio šioje pakopoje padidėjimu, tokiu dydžiu, kad visuomenė jau negali šio blogio iškentėti.
Ir tada visuomenė „sudreba“ bei „nusimeta“, bei panaikina šį blogį ir pereina į „geresnę būseną“ šios kartos ištaisymui.
Taip pat „nauja būsena“ egzistuoja tol, kol jau „sekantis blogio kiekis“ susikaupia į pakankamą dydį.
Ir, kai jau visuomenė nebegali daugiau iškentėti, tada šis blogis vėl yra „panaikinamas“ ir yra pastatoma „nauja“ „patogesnė“ būsena.
Taip vienos būsenos „išanalizuoja“ ir keičia kitas, pakopa po pakopos, kol bus ateita prie galutinės būsenas, kurioje visai nebus „blogio kibirkščių“.
Iš tikro matome, kad svarbiausias veiksnys, iš kurio išauga „geros būsenos“ tai ne kas kitas, bet visi „sugadinti veiksmai“, t.y. kiekviena „nuodėmė“ ir „nusikaltimai“, esantys kartoje.
Tai reiškia, kad visi nusikaltimai susikaupia „vienas prie kito“ iki pakankamo dydžio, kai jau visuomenė negali jų iškęsti, tada ji „sulaužo“ šį blogį, ir pereina į geresnę būseną.
Ir matome, kaip kiekviena „blogybė“ virsta į, „stumiančią“ progresą į priekį, jėgą, kurios dėka išsivysto „teisinga ir gera“ būsena.
Todėl rabi Akiva sako:
„Sąskaitos knyga“ atverta, o ranka rašo“.
Iš tikro kiekviena būsena, kurioje atsiduria karta, panaši į „sąskaitos knygą“.
Ir kiekvienas, darantis nusikaltimą, yra fiksuojamas „rašančios rankas“, kuri kiekvieną nusikaltimą įrašo į „sąskaitos knygą“, kol nusikaltimai susikaupia į tokį kiekį, kad jau visuomenė nebegali kentėti.
Todėl tada yra „sulaužoma“ ši bloga būsena ir yra pereinama į „geresnę pakopą“.
Ir kiekvienas veiksmas yra „užrašomas“, t.y. įeina į esamos būsenos sąskaitą.
Toliau tęsia rabi Akiva:
„Kiekvienas, norintis paimti į skolą, gali ateiti ir paimti“.
Tai reiškia, kad yra žmonių, kurie galvoja, jog mūsų pasaulis nėra be priežiūros, t.y. be „Šeimininko“, aspektu – „atidaryta parduotuvė“.
Tačiau iš tikro yra Šeimininkas – „Pardavėjas“, kuris stovi „parduotuvėje“, ir reikalauja iš kiekvieno „imančio į skolą“, pilnai sumokėti už paimtą „prekę“.
Tai reiškia, kad žmogus, gerai „apsipirkęs“ šioje „parduotuvėje“, turi stengtis Kūrėjo darbe, ir taip užtikrintai ateiti į savo sukūrimo tikslą, kaip ir nori Kūrėjas.
Ir toks žmogus skaitosi, kaip:
„Norintis paimti į skolą“.
Todėl prieš ištiesdamas ranką ir ką nors imdamas iš „parduotuvės“, t.y. iš mūsų pasaulio, toks žmogus žino, kad jis ima „į skolą“ ir įsipareigoja sumokėti „pilną kainą“.
Tai reiškia, kad žmogus, „apsirūpinęs“ parduotuvėje, įpareigoja save stengtis ir ateiti į Kūrėjo iškeltą tikslą.
Iš tikro žmogus garantuoja „sumokėti skolą“ tuo, kad jis ateis į Kūrėjo „iškeltą tikslą“.
Ir todėl toks žmogus yra vadinamas: „Norintis paimti į skolą“,
t.y. įsipareigojantis viską sumokėti ir grąžinti.
Ir čia rabi Akiva pavaizduoja dvi žmonių rūšis:
Pirma rūšis.
Tai žmonės iš aspekto „atidaryta parduotuvė“, kurie šį pasaulį laiko kaip „atidarytą parduotuvę“, be Šeimininko – Pardavėjo.
Todėl apie juos parašyta:
„Sąskaitos knyga“ atverta, o ranka rašo“.
Tai reiškia, nors jie ir nemato jokios „priežiūros“, tačiau visi jų veiksmai yra užrašomi į „knygą“.
Ir tai atlieka „vystymosi dėsnis“, kuris yra tvirtai „uždėtas“ ant žmonijos.
Kaip jau sakėme aukščiau, kad „nuodėmingi veiksmai“ patys „pagimdo“ „geras būsenas“.
Antra rūšis.
Tai žmonijos grupė, kuri vadinasi: „Norintis paimti į skolą“.
Ir tai žmonės, kurie skaitosi su „Šeimininku, todėl imdami iš „parduotuvės“, jie „ima į skolą“.
Tai reiškia, kad jie garantuoja „Pardavėjui“ sumokėti „pilną kainą“, ateiti į „Galutinį kūrimo tikslą“.
Ir apie juos pasakyta:
„Kiekvienas, norintis paimti į skolą, gali ateiti ir paimti“.
Todėl, jei paklausime: koks yra skirtumas tarp pirmos žmonių rūšies, kuriuos „vystymosi dėsnis“ įpareigoja ateiti prie galutinio tikslo?
Ir antros žmonių rūšies, kurie sąmoningai „priverčia“ save dirbti Kūrėjo darbą, eidami Tiesos keliu?
Juk abi žmonių grupės galiausiai turės pasiekti tą patį rezultatą?
Į tai atsako rabi Akiva:
„Išieškotojai pasirodo pastoviai, kiekvieną dieną ir išreikalauja iš žmogaus su jo sutikimu, ar be jo sutikimo“.
Ir iš tikro, abi žmonių rūšys kiekvieną dieną „atiduoda skolą“.
Tik, žmogui dirbant Kūrėjo darbą, „taikios jėgos“ skaitosi „patikimais (geranoriškais) anstoliais“, kiekvieną dieną pilnai „išieškančiais“ iš žmogaus skolą.
Tačiau kitai žmonių grupei bekompromisinės „vystymosi dėsnio“ jėgos skaitosi „patikimais (griežtais) anstoliais“, taip pat kiekvieną dieną, tačiau jau be žmogaus sutikimo, pilnai išieškančiais skolą.
Apie ir rašo mišna:
„Išieškotojai pasirodo pastoviai, kiekvieną dieną ir išreikalauja iš žmogaus su jo sutikimu, ar be jo sutikimo“.
Tik tarp šių žmonių grupių yra vienas esminis skirtumas:
„Su jo (žmogaus) sutikimu, ar be jo sutikimo“.
Tai reiškia, kad vienai žmonių grupei, kuriems skolą išieško bekompromisinės „vystymosi dėsnio“ jėgos, šis procesas vyksta „be žmogaus sutikimo“.
Todėl tai pasireiškia labai skausmingomis „likimo audros bangomis“, stumiančiomis žmogų „iš užpakalio“ į priekį.
Iš tikro „skola“ yra išieškoma be žmogaus sutikimo, todėl su dideliais kentėjimais, „blogio jėgų“, stumiančių žmogų „iš užpakalio“, atvėrimu.
Tačiau kita žmonių grupė sąmoningai, savo noru „grąžina skolą“, t.y. sutinka su kūrimo tikslu.
Tai reiškia, kad ši žmonių grupė, panaudodama Toroje esančias ypatingas jėgas, ateina prie „blogio savyje pažinimo“, kaip apie tai yra aprašyta str. „Religijos (Toros) esmė ir tikslas“ .
Ir šiuo sąmoningu darbu žmogus laimi dvigubai.
Pirma nauda.
Šios jėgos atsiveria, dirbant Kūrėjo darbą, todėl skaitosi, kaip „traukiančios žmogų“ ir priekio, lyg „magneto jėga“.
Iš tikro viskas vyksta su meile ir su visišku žmogaus sutikimu.
Ir todėl žmogui nereikia praeiti jokių skausmų ir kentėjimų, kaip pirmoje žmonių grupėje.
Ir antra nauda.
Šios jėgos „pagreitina“ ėjimą į kūrimo tikslą, kurį vykdo kiekvienos kartos teisuoliai bei pranašai, nusipelnę aiškaus Kūrėjo valdymo suvokimo.
Todėl aiškiai matome didelį skirtumą tarp tų žmonių, iš kurių yra „išieškoma skola“ su jų sutikimu, ir be jų sutikimo.
Kaip gerumo ir malonumo „šviesos“ privalumas prieš blogų skausmų ir kentėjimų „tamsą“.
Kaip ir toliau tęsia rabi Akiva:
„Ir yra jiems kuo remtis, o teismas – tiesos teismas“.
Iš tikro tiems, iš kurių skola išieškoma su jų noru ir sutikimu, yra prižadama:
„Yra jiems kuo remtis“.
Tai reiškia, kad Kūrėjo darbe yra didelės jėgos ir potencialas, galintis visus atvesti į šį išaukštintą tikslą.
Tuo būdu tikrai apsimoka priimti ant savęs „Kūrėjo jungą“.
Tačiau apie tuos, iš kurių yra išieškoma skola be jų sutikimo, pasakyta:
„O teismas – tiesos teismas“.
Ir iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, kodėl „Kūrėjo valdymas“ leidžia visiems šiems „defektams“ ir „kentėjimams“ pasirodyti pasaulyje?
Kada žmonija yra be gailesčio „kepama“ ant silpnos ugnies“?
Į tai mišna atsako:
„Teismas – tiesos teismas“, nes „viskas yra paruošta vaišėms“.
Tai reiškia, kad viskas yra ruošiama galutiniam ir tikram tikslui,
t.y. aukštutiniam malonumui, ateityje pasirodysiančiam su kūrimo tikslu.
Kur visas vargas, skausmai ir kentėjimai, kada tik buvę visose kartose, atrodys, kaip Šeimininko pastangos paruošti nuostabias vaišes kviestiniams svečiams!
Iš tikro paslėptas galutinis tikslas galiausiai privalo atsiverti.
Ir visa tai yra vaizduojama, kaip „vaišės“, kuriose visi svečiai mėgausis neapsakomu gerumu ir malonumu.
Todėl ir užbaigia rabi Akiva:
„O teismas – tiesos teismas, ir viskas yra paruošta vaišėms“.