12.
Individo išskirtinumas (laisvė)
Dabar galime suprasti kiekvieno individo išskirtinumą.
Ir tai liečia „pirmą faktorių“, t.y. „pagrindinį veiksnį“ (geną).
Iš tikro tai kiekvieno žmogaus „pirminė materija“, t.y. visi polinkiai atėję jam, kaip paveldas iš tėvų ir tėvų tėvų, ir kuriais jis skiriasi nuo kitų žmonių.
Todėl, jei pažiūrėsime, kad vienoje aplinkoje randasi tūkstančiai žmonių, ir visus juos vienodai veikia kiti trys likę faktoriai, tačiau nerasime dviejų žmonių su identiškomis savybėmis.
Ir tai dėl to, kad pas kiekvieną yra individualus ir unikalus pirmas faktorius, t.y. „pirminė materija“.
Kaip jau sakėme, tai panašu į kviečio grūdo „pirminę materiją“.
Tai reiškia, kad pasėtas kviečio grūdas nors ir pasikeičia labai kitų trijų likusių faktorių dėka, jame galiausiai lieka jo ankstesnė kviečio „forma“.
Tai reiškia, kad kviečio grūdas niekada netaps kita kultūra.
Pagrindinė tėvų (protėvių) forma niekada nekinta
Lygiai taip yra ir su „pirmine materija“.
Tai reiškia, kad ji „nusirengė“ ankstesnę „gimdytojų“ formą ir „apsirengė“ nauja, kuri likusių prisidėjusių faktorių dėka gali labai pasikeisti.
Tačiau bet kokiu atveju žmogus niekada negali „prarasti“ pagrindinę savo tėvų (protėvių) formą, ir įgauti kito žmogaus formą, panašią savo savybėmis.
Kaip miežio grūdo savybės niekada nebus tokios pačios, kaip kviečio grūdo.
Tai reiškia, kad pas kiekvieną „pirminę materiją“ (geną) yra savo ilga, sudaryta iš šimtų kartų, „grandinė“.
Ir ši „pirminė materija“ yra sudaryta iš visų ankstesnių kartų „įsisąmonintos – intelektualinės“ veiklos aspektų.
Tik tie aspektai jau nepasireiškia, kaip pas tėvus: „įsisąmoninta – intelektualinė“ veikla.
Iš tikro šie aspektai „nusirengė“ savo formą, ir pas vaikus jau pasireiškia, kaip paprastas įgimtas potencialas, vadinama polinkiu ir instinktu.
Be jokio supratimo, kodėl žmogus elgiasi vienaip ar kitaip.
Todėl niekada negali būti dviejų žmonių su identiškomis savybėmis.