kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ככל שאדם מבין שלשם שמים הוא דבר חשוב, האמת - שהקיום שלא לשם שמים הוא חשוב הרבה יותר. רב ברוך אשלג ע''ש בעל הסולם. Kiek žmogus supranta, kad Toros vykdymas „Dangaus vardu“ yra labai svarbus dalykas, iš tikro Toros vykdymas (pradžioje) ne „Dangaus vardu“ yra žymiai svarbesnis dalykas. (Ravas Baruchas Ašlagas Baal Sulamo vardu).

החרות יג  

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                13.


                         Būtinumas saugoti individo laisvę


Ir žinok, kad tai pats tikriausias kiekvieno individo (žmogaus) turtas, prie kurio draudžiama net „prisiliesti“.
Juk visi žmogaus polinkiai, įjungti į „pirmykštę materiją“, individui susiformavus ir „atėjus į protą“, galiausiai turi pasireikšti veiksme ir įgauti „įsisąmonintos – intelektualinės“ veiklos formas.
Tai reiškia, kad bendras visos realybės vystymosi dėsnis, taip pat apima ir visada „stumia“ kiekvieno individo vystymosi „grandinę“ į priekį, kaip aprašyta str. „Taika“.
Taigi galiausiai kiekvienas žmogaus polinkis tapęs „įsisąmoninta – intelektualine“ veikla, gali įgauti labai svarbią ir labai išaukštintą vertę ir prasmę.


Todėl kiekvienas, „sunaikinantis“ ir „išraunantis“ iš individo kokį tai polinkį, viso pasaulio mastu, sąlygoja nepataisomą žalą.
Tai reiškia, kad pasaulyje jau „nepasirodys“, ateityje „vystymosi grandinės pabaigoje“ turėjusi išeiti nuostabi ir labai išaukštinta ši „intelektualinė veikla“.
Tai yra todėl, kad šis polinkis jau niekada nepasirodys ir nepasireikš jokiame kitame žmoguje.


Čia turime suprasti, kai koks tai polinkis „apsiverčia“ ir įgauna „įsisąmonintos – intelektualinės“ veiklos formą, jau daugiau jame „nebesimato“ ir nesijaučia jokio skirtumo tarp gėrio ir blogio.
Tai reiškia, kad šis „skirtumas“ jautėsi tik tada, kai tai buvo „polinkis“, arba „nesubrendusi“, t.y. iki galo nesusiformavusi „įsisąmoninta – intelektualinė“ veikla.
Ir jokiu būdu nėra jaučiama nei „lašelio“ blogio, kai šis polinkis įgauna savo tikrą „įsisąmonintos – intelektualinės“ veiklos formą.


Dabar mes suprantame visą žalos dydį, kurį mažoms tautelėms daro didelės ir „išsivysčiusios“ tautos, primesdamos joms savo valdžią, „kultūrą“ ir „civilizaciją“, tuo apribodamos jų laisves.
Taigi, jei „didelės tautos“ neleidžia „mažoms tautoms“ gyventi savo „gyvenimo“, kuris atėjo pas jas, kaip palikimas iš tėvų ir tėvų tėvų, jos skaitosi, kaip „žudančios sielas“.
Ir net pasauliečiai, bei nereligingi žmonės, t.y. netikintys Kūrėjo valdymo tikslingumu, vien tik iš gamtos dėsnių gali suprasti būtinumą saugoti kiekvieno žmogaus individualybę.


Taigi aiškiai matome, kad visos mažos tautos, išnyko iš „istorijos arenos“ tik todėl, kad pasaulis primetė joms savo supratimą apie „progresą“, „gerą gyvenimą“ ir „civilizaciją“.
Todėl visiems aišku, kad pasaulyje neįmanoma įtvirtinti taikos, kol nebus „skaitomasi“ su kiekvieno individo asmenine laisve ir pasirinkimo teise, t.y. kitaip pasaulyje nebus taikos, o „griovimai“ ir „prievarta“ nesibaigs.


Taigi gerai apibrėžėme individo esmę ir visą poveikį, kurį jis gauna iš aplinkos bei visuomenės.
Tačiau iškyla klausimas: galų galiausiai, kurgi yra pats individas?
Juk viskas, ką kalbėjome iki šiol apibrėždami individualumą, viskas suprantama tik kaip žmogaus „įsigijimas“, t.y. „palikimas“, kurį jam „paliko“ tėvai.
Tačiau kurgi yra pats individas?
Kur pats šio „turto“ paveldėtojas ir savininkas, turintis saugoti visą šį turtą?
Juk iš to, ką paaiškinome, dar kol kas neradome žmogaus „individualybės taško“, kuris „atstovautų“ žmogaus asmeniškumą.
Taigi, jei paimsime „pirmą faktorių“, tai pamatysime, kad tai ilga, tūkstančio žmonių „grandinė“, vienas paskui kitą, iš kartos į kartą, nustačiusi individo paveldėtą „paveikslą“.
Arba, jei paimsime kitus „tris faktorius“, tai pamatysime, kad tai tūkstančiai žmonių, esančių vienoje kartoje, kur kiekvienas skaitosi, kaip „sraigtelis“, aptarnaujantis visuomenės „mašiną“.
Taigi išeina, kad pats individas yra „pasyvus“ prieš du šiuos visuomenės veiksnius.
Iš vienos pusės: jis „pasyvus“ pagal „pirmą faktorių“, susidedantį iš praėjusių, viena paskui kitą, esančių žmonių kartų.
Ir iš kitos pusės: jis „pasyvus“, pagal kitus „tris faktorius“, t.y. santykyje su visuomene, esančia su juo vienoje kartoje.


Ir čia mes susiduriame su labai opiu klausimu, kurio pasekoje atsirado labai daug šios „realistinės –gamtinės“ sistemos priešininkų.
Taigi, nors visi ir mato šio požiūrio tikrumą bei teisingumą, tačiau mieliau renkasi metafizines, dualistines ar transcendentines sistemas.
Tai reiškia, kad žmogus „mieliau“ įsivaizduoja kokią tai dvasinę „substanciją“, esančią žmogaus sielos viduje.
Ir jo manymu: ši „intelektuali substancija“ suteikia kūnui funkcionavimą, ir tai yra žmogaus „aš“.


Tačiau visos šios sistemos neatsako į paprastą mokslinį – racionalų klausimą: kaip gali kokia tai „dvasinė substancija“ turėti „kontaktą“ su materialiais kūno atomais ir „išjudinti“ juos.
Todėl visa jų „išmintis“ beviltiškai stengiasi surasti kokį tai „tiltą“, kad būtų galima praeiti šį gilų ir platų „plyšį“, esantį tarp dvasinės esmės ir materialaus atomo.
Tačiau galiausiai visos šios „mokslinės – metafizinės“ sistemos neturi jokio pasisekimo.