kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • לאחר שאנו יודעים היטב את מדת הטוב המקווה כצלמו ודמותו, עלינו להתבונן בדברים והאמצעים העומדים לרשותנו כדי להחיש את הטוב והאושר. בעה''ס, השלו בעולם Kai jau išsiaiškinome, kas yra visų laukiamas gerumas, reikia įsižiūrėti į mums realiai pasiekiamas priemones, kad pagreitinti šį „gerumą“ ir „laimę“. (Baal Sulamas „Taika Pasaulyje“)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Šabato išvakarės

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį



Pasiruošimas Šabatui


„Ir bus: šeštą dieną jie pasigamins tai, ką atsineš“ (Šmot, 16).

T.y. reikia iš anksto pasiruošti Šabatui viską, ko jam reikės.

Apie tai byloja žinomas pasakymas: „Tas, kas dirbo Šabato išvakarėse, valgys per Šabatą, o tas, kas nedirbo – ką jis valgys per Šabatą?“

Šabato išvakarės yra penktadienis iki vakaro, o jau atėjus vakarui - tai nebe išvakarės, o pats Šabatas.  

Įprasta, kad para prasideda nuo vidurnakčio. Judėjų paros pradžia skaitosi nuo saulės nusileidimo: iš pradžių naktis, paskui diena, kaip pasakyta Toroje: „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas, diena viena“.

Taigi, visas pasiruošimas turi būti baigtas iki Šabato, o kai jis prasideda – jau vėlu kažką ruošti.

Citata, kuria prasideda šis skyrius, yra paimta iš Toros pasakojimo apie maną, kurią valgė dykumoje. Kiekvieną rytą judėjai išeidavo iš stovyklos ir rinkdavo po omerą (apie 2 kg) manos kiekvienam. Penktadienio vakarais manos porcija būdavo dviguba – 2 omerai ir ši porcija vadinosi lechem mišne – „dvigubas duonos kiekis“, kad viena to kiekio dalis liktų Šabatui.

Pasiruošimas Šabatui yra labai svarbus. Išminčiai sako, kad netgi tas žmogus, kuris turi daug tarnų arba pats visiškai neužsiima namų ruoša, jis vis tiek turi kažką, bent simboliškai, padaryti dėl Šabato.

Talmudas pateikia nemažai pavyzdžių, kaip amorajai ruošdavosi Šabatui (Traktatas Šabatas, 119): Raba ir ravas Josefas [1], pavyzdžiui, kapodavo malkas maisto ruošimui, ravas Zeira [2] pats užkurdavo krosnį, Rava [3] sūdydavo žuvį, o ravas Safra pats kepdavo žuvų arba avies galvas, skirtas šabatiniam stalui.

Halacha nurodo, kad Šabato garbei reikia nusiprausti, apsikirpti, nusikirpti nagus, gražiai apsirengti. Namuose viskas turi būti švaru, stalas turi būti šventiškai padengtas, o maistas – pagal šeimos galimybes – skanesnis ir gausesnis nei įprastai.

„Ir pavadinsi Šabatą mėgavimusi“ – sako pranašas Ješaja.

Tačiau pasiruošimas Šabatui nėra vien tik fizinis, išorinis. Į pasiruošimą įeina taip pat ir savaitinės Toros dalies mokymasis.

Penkios Toros knygos padalintos į 54 dalis, iš kurių atitinkama skaitoma kiekvieną metų savaitę. Šaltiniai nurodo ruoštis Šabatui taip pat dvasiškai ir išvakarėse perskaityti atitinkamą Toros dalį taip: kiekviena Toros dalis skaitoma du kartus originale, o po to vieną kartą jos vertimas į aramėjų kalbą (kuris paprastai taip pat būna atspausdintas Toros knygose).

Ši vertimą atliko Onkelosas, tuo palengvinęs Toros supratimą paprastiems žmonėms, kurie tuo metu kalbėjo aramėjų kalba.

Šiais laikais, kai aramėjų kalba nėra šnekamoji kalba, Toros skaitymo pareigą galima įvykdyti perskaičius ją kartu su Raši komentarais.

Tai atlikti būtina iki Šabato pradžios.

Nors jei to padaryti nepavyko, galima atlikti tai, kas praleista Šabato metu – bet tik iki „Mincha“ maldos, nes nuo jos prasideda sekančios Toros dalies skaitymas.

Bet taip pat yra nuomonė, kad kraštutiniu atveju galima tai padaryti iki antradienio – iki trečios po Šabato dienos, nes pirmos trys dienos skaitosi priklausančiomis praėjusiam Šabatui (kaip ir „Avdala“ gali būti atlikta iki antradienio, jei nebuvo galimybės atlikti jos laiku).

O jau nuo trečiadienio prasideda dienos, priklausančios ateinančiam Šabatui. 

 

Žvakių uždegimas


Šabatas prasideda nuo šabatinių žvakių uždegimo momento.

Šios priedermės įvykdymas priklauso namų šeimininkei.

Žvakės uždegamos likus maždaug pusvalandžiui iki saulės laidos, laiką visada reikia pasitikrinti kalendoriuje, nes laikas kiekvieną savaitę yra kitas. Be to, jis skiriasi ir pagal vietovę.

Jei žvakės uždegamos po saulės nusileidimo, tai tuo ne tik kad neįvykdoma priedermė, bet dar ir sulaužomas Šabatas, kadangi yra peržengiamas Toros draudimas: „Nedekite ugnies Šabato dieną, kur begyventumėte“. 

Šabato žvakių uždegimas – viena iš trijų specifinių moters priedermių. Vienok, jei moters namie nėra, šią priedermę turi atlikti jos vyras arba kas nors kitas iš namiškių.

Kodėl gi šios priedermės vykdymas yra moters pareiga?

Atsakymas toks, kad moteris paprastai daugiau laiko praleidžia namuose, nei vyras, todėl jinai ir uždega žvakes.

Ir dar: šabatinės žvakės sukuria namuose taiką ir ramybę, todėl išminčiai suteikę namų šeimininkei tą garbę atlikti veiksmą, atnešantį namams Šabato šventumą. 

Yra dar viena įdomi priežastis, kurią nurodo išminčiai: Šabato žvakių uždegimas – tai pirmos moters Chavos (Ievos), visos žmonijos motinos, kuri pati suvalgė uždraustą vaisių ir davė jo savo vyrui Adamui, nuodėmės ištaisymas ir išpirkimas.

Tuo jinai atnešė į pasaulį mirtį ir, kaip išsireiškia išminčiai, „užgesino pasaulio žvakę“ (nes „Kūrėjo žvakė – žmogaus siela“). Tad dabar uždegdama Šabato žvakutes, moteris atlieka priešingą veiksmą ir tuo ištaiso Chavos nuodėmę. 

 

Kiek žvakių uždegama?


Yra du papročiai, liečiantys uždegamų žvakių skaičių:

1. uždegamos dvi žvakės – viena skirta paliepimui „saugok Šabato dieną“, kita – „atmink Šabato dieną“, kurie papildydami vienas kitą, sukuria Šabato šventumą;  

2. degama tiek žvakių, kiek yra šeimos narių, tarkime, šeima, kurioje yra tėvai ir trys vaikai, uždegs penkias žvakes.

Moteris, kuri kartą neuždegė Šabato žvakių, privalo toliau degti viena žvake daugiau, nei degdavo iki tol.

Po žvakių uždegimo moteris nebegali dirbti jokio darbo, kuris yra draudžiamas per Šabatą.

Moteris, uždeganti žvakes anksčiau nustatyto laiko, pavyzdžiui todėl, kad ji ketina važiuoti kur nors iki Šabato,  turi prieš uždegdama žvakes pasakyti, kad ji dar pilnai nepriima sau Šabato su visais jo draudimais. 

Vyrai, paprastai nedegantys žvakių, pradeda Šabatą tada, kai sinagogoje pasako „Šlovinamąją dainą Šabato garbei“.

Žvakides reikėtų statyti ant to stalo, prie kurio šeima susirinks šabatinėms vaišėms.

Pageidautina chalas (duoną) padėti ant stalo anksčiau, nei žvakides – tada stalą per Šabatą bus galima patraukti iš vienos vietos į kitą, jei bus tam būtinybė. Nes esmė tame, kad pačių žvakidžių Šabato metu nešioti negalima – jos yra mukce - dalykas, skirtas uždrausto per Šabatą veiksmo atlikimui (šiuo atveju – žvakių uždegimui).

Bet jei pirma ant stalo buvo padėtos chalos, tai jis bus pagrindu ne tik mukce, bet ir tam, ką leidžiama nešioti per Šabatą – tai duonai.

Jei stalas per mažas, žvakes galima pastatyti ant ko nors kito tame kambaryje, kuriame bus valgoma.

Pageidautina, kad žvakės būtų pakankamai didelės, kad jos degtų visą trapezos laiką. 

Palaiminimai paprastai yra sakomi prieš atliekant priedermę, tačiau Šabato žvakių uždegimo atveju palaiminimas pasakomas po žvakių uždegimo.

Kodėl?

Nes ištarus palaiminimo žodžius „pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs uždegti Šabato žvakes“ בָּרוּךְ אַתָּה ה' אֱלֹהֵינוּ מֶלֶךְ הָעוֹלָם, אֲשֶׁר קִדְּשָׁנוּ בְּמִצְוֹתָיו וְצִוָּנוּ לְהַדְלִיק נֵר שֶׁל שַׁבָּת šeimininkei pradeda galioti visi Šabato draudimai – tuo pačiu ir draudimas uždegti ugnį! 

Todėl moteris pirmiausiai uždega žvakes ir tik po to ištaria palaiminimą.

Būtent taip yra paaiškinamas ir paprotys ištariant palaiminimą prisidengti delnu akis ir po to žiūrėti į žvakes: išeina, kad ištardama palaiminimą moteris nemato žvakių, o kai ji po to žiūri į jas, skaitosi, kad palaiminimas pasakytas lygtai iki jų uždegimo. 

Yra senovinis paprotys – prieš uždegant Šabato žvakes įmesti į cdaka taupyklę keletą monetų. Pasakyta: „nes žvakė – priedermė, o Tora – šviesa“.

Ir kaip užmokestį už šabatinių žvakių priedermės atlikimą moteris gauna Toros šviesą, kuri apšviečia jos namus.

Visa malda, kurią priimta skaityti po žvakių uždegimo:

Tegul bus Tau norima, Kūrėjau, mano Dieve ir mano tėvų Dieve, pasigailėti manęs ir visų mano artimųjų ir duoti visiems mums ir visam Izraeliui ilgas ir laimingas gyvenimo dienas ir atsiminti mus dėl mūsų gerovės ir atsiųsti mums išgelbėjimą ir gailestingumą ir palaiminti mus, ir palaikyti taiką mūsų namuose, ir būti tarp mūsų, ir kad nusipelnytume auginti savo vaikus ir vaikų vaikus išmintingais ir protingais, mylinčiais Kūrėją ir bijančiais Jo, tiesos žmonėmis, šventa sėkla, ištikimais Kūrėjui, ir apšviečiančiais pasaulį Tora ir gerais darbais ir visu savo darbu Kūrėjui! Išgirsk mano maldą vardan Saros, Rivkos, Rachelės ir Lėjos, mūsų promočių, ir tegul neužges mūsų žvakė per amžių amžius ir apšviesk Savo veidą ir mes būsim išgelbėti. Amen!“






 

 [1] Ravas Josefas ben Chija – vienas iš didžiausių trečios kartos Toros išminčių, 2 metus buvo ješivos Pumbedito mieste vadovas. Buvo žymus rabi  Jehuda bar Jechezkelio mokinys ir Raba bar Nachmano Toros mokymosi draugas.

[2] Ravas Zeira – ketvirtos kartos Babilono amorajus, ravo Josefo mokinys, Abaja ir Rava draugas, vienas iš kandidatų į Pumbedito ješivos vadovo vietą.

[3] Rava – vienas iškiliausių ketvirtos kartos Babilono amorajų, rabi Josefo bar Chama sūnus, Abaja draugas. Gimė Machozo mieste ant Tigro upės kranto, netoli Ktesifono. Buvo ravo Josefo mokinys ir įkūrė ješivą Machoze, kurioje kaip pagrindinį Toros studijavimo metodą įvedė aštrios loginės analizės metodą. Daugybėje diskusijų su Abaja, kurios pateiktos Talmude, įstatymas nustatytas pagal Rava nuomonę – išskyrus šešis atvejus. Po Abaja mirties Rava užėmė jo ješivos vadovo vietą Pumbedite, kurią perkėlė pas save į Machozą.

[4] Ravas Safra – Babilono amorajus, kuris gyveno trečioje ar ketvirtoje amorajų kartoje. Keletą kartų vyko į Izraelį ir grįždavo į Babiloną. Užsiimdavo pagrinde Halacha. Pragyvenimui užsidirbdavo prekyba.