kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • לאחר שאנו יודעים היטב את מדת הטוב המקווה כצלמו ודמותו, עלינו להתבונן בדברים והאמצעים העומדים לרשותנו כדי להחיש את הטוב והאושר. בעה''ס, השלו בעולם Kai jau išsiaiškinome, kas yra visų laukiamas gerumas, reikia įsižiūrėti į mums realiai pasiekiamas priemones, kad pagreitinti šį „gerumą“ ir „laimę“. (Baal Sulamas „Taika Pasaulyje“)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Šabato „musafas“

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį




Malda „Musaf“ sakoma per Šabatą, jauną mėnulį ir per šventes, minimas Toroje. Ji primena apie aukojimą מוסף „musaf“ („pridėtinį aukojimą“), kurį tomis dienomis aukojo Šventykloje.

Jei „Šacharit“ ir „Mincha“ atitinka dvi kasdieninio aukojimo „tamid“ dalis, tai malda „Musaf“ atitinka papildomus aukojimus, žymėjusius ypatingas judėjų kalendoriaus dienas.

„Musaf“, kaip ir likusios Šabato maldos „Amida“, sudarytas iš septynių palaiminimų, kurių pagrindinis prasideda žodžiais: „Tu nustatei Šabatą ir panorėjai, kad tą dieną aukotume ypatingas aukas... “.

Ši ištrauka parašyta kaip ivrito abėcėlės akrostichas atvirkštine tvarka. Jis baigiasi žodžiais: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, pašventinantis Šabatą!“
Kai chazanas kartoja „Musafą“ balsiai, „Kduša“ – labiau išplėsta ir sudėtinga, nei per „Šacharit“.

Pagal sefardų „sidurą“, ji prasideda taip: „Vainiku Tave vainikuoju, Kūrėjau, Dieve mūsų...“, o pagal aškenazių – „Apdainuosim mes Tavo šventumą ir išaukštinsim...“
Per Šabatą, sutampantį su jaunu mėnuliu, maldoje „Musaf“ yra kai kurie pakeitimai: joje minimi taip pat aukojimai, kuriuos aukojo per roš-chodeš, ir vidurinis palaiminimas prasideda kitaip: „Tu sukūrei pasaulį laikų pradžioje...“ Baigiasi jis taip: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, pašventinantis Šabatą ir Izraelį, ir roš-chodeš dienas!“

Chazanui kartojant „Musafą“, kohenai laimina liaudį, o jį pabaigus, sakomas „Kadiš titkabel“ („Pilnas kadišas“), „Nėra nieko kaip mūsų Kūrėjas...“ ir „Štai sudėtis mišinio smilkymams“.

„Nėra nieko...“ – tai didingas himnas, pašvęstas Kūrėjo vienybei. Jis prasideda atsakymu, ankstesniu už klausimą: pradžioje – „Nėra nieko kaip mūsų Kūrėjas!...“, ir tik po to: „Kas yra kaip mūsų Kūrėjas?...“ – klausimas, skambantis grynai retoriškai.

O „mišinio sudėties smilkymams“ išvardinimas primena apie kasdienį smilkalų smilkymą Šventykloje.

Po šito sutrumpintai išvardinamos psalmės, kurias levitai giedojo Šventykloje diena iš dienos, po to sakomos ištraukos iš Talmudo „Taip perduodama Ilijahu vardu...“ ir „Besimokantys Toros daugina taiką Žemėje“.

Po to – „Kadiš derabanan“ ir „Aleinu“. Kaip jau buvo minėta, maldą „Aleinu“ sudarė Jahošua bin Nun. Po jos sakomas „Kadiš jatom“.

Kiekvieną Šabatą po rytinės maldos priimta dainuoti „Šlovės himną“: „Šlovinsiu skambiai ir pinsiu himnus, nes į Tave mano siela veržiasi nesulaikomai...“.

Kai kuriose bendruomenėse „Šlovės himnas“ dainuojamas po „Šacharit“ prieš Toros skaitymą. Taip pat priimta, kad pradėtų dainuoti berniukas, kuris tada atsistoja į chazano vietą.

Atveriama „aron kodeš“, vedantysis dainuoja vieną eilutę, ir visa bendruomenė pakartoja ją... „Šlovės himnas“ taip pat parašytas kaip akrostichas ir eilės rimuojasi vidiniais rimais. Po „Šlovės himno“ sakomas „Kadiš jatom“ – ir tuo rytinė Šabato malda baigiasi.


„Mi šeberach“ tam, kuris laikosi tylos...


Reikia pažymėti, kad ir malda, ir Šabatas bendrai nusipelno ypatingos pagarbos. Todėl negalima kalbėtis maldos ir Toros skaitymo metu, vaikštinėti po sinagogą ir nusiimti „talitą“ anksčiau, nei baigsis malda.

Beja, apie būtinybę laikytis tvarkos ir tylos maldos metu, verta pacituoti „Mi šeberach“, kurį sudarė r. Jomtov-Lipman Geller [1]:

„Tas, Kuris palaimino mūsų tėvus – Abrahamą, Icchaką, Jaakovą, Moše ir Aharoną, Davidą ir Šlomo, palaimins tą, kas saugo savo lūpas ir savo liežuvį nuo to, kad nutrauktų maldą nuo „Baruch šeamar“ iki pat jos pabaigos, o per Šabatą – viešą Toros skaitymą netgi pačios Toros žodžiais, o jau tuo labiau – tuščiu pokalbiu ir gandų perpasakojimu. Tegul bus jis palaimintas visais palaiminimais, užrašytais Toroje Moše-rabeinu ir visose pranašystėse, tegul jis pamatys savo palikuonis – dievobaimingus ir sveikus, ir nusipelnys išminties ir didybės abiejuose pasauliuose – šiame pasaulyje, apie kurį pasakyta: „Ir štai jis geras“, ir pasaulyje būsimajame – begalinėje gėrio dienoje, ir pasakysime „amen“!“ 





[1] Rabi Jomtov-Lipman Geller (gimė 1579 m. Valleršteino mieste Pietų Vokietijoje, mirė 1654 m.) – rabinas, įžymus Mišnos komentatorius. Jo tėvas r. Natan mirė dar prieš jam gimstant, ir jo senelis r. Moše Vallerštein, Vokietijos rabinų vyresnysis, paėmė našlaitį pas save ir jį išauklėjo.

Rabi Jomtov-Lipman mokėsi taip pat ir pas Maharalį iš Prahos ir būdamas 18 metų jau buvo Prahos judėjų teismo nariu. 27 metus jis buvo rabinu Prahoje, kur parašė savo didįjį veikalą – Mišnos komentarą „Tosfot Jomtov“.

Po Maharalio mirties buvo išrinktas judėjų teismo pirmininku vietoje jo. Vėliau pervažiavo į Vieną, o po to grįžo į Prahą, kur buvo išrinktas svarbiausiu miesto rabinu ir iškentė Trisdešimtmečio karo negandas.

Gyvenimo pabaigą praleido Krokuvoje, kur buvo judėjų teismo ir tiesos pirmininku. Paliko turtingą dvasinį palikimą – paties parašytas knygas ir įvestus nustatymus.