kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ואילו לא שרתה נבואה על משה רבינו עליו השלום והוריד תורה מן השמים המקיית העולמות. רח''ו שערי קדושה Todėl, jei nebūtų nusileidusi pranašystė ant mūsų mokytojo Moše, jis nebūtų galėjęs „nuleisti“ iš Dangaus Toros, kuri įgalina visų pasaulių egzistavimą. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

“Saugok Šabato dieną”

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį

 

Ketvirtasis iš Dešimties įsakymų skelbia: „Saugok Šabato dieną, kad ją pašventintum”.

Priminsime, kas buvo pasakyta skyriaus apie Šabatą pradžioje: šis įstatymas išreiškia draudimą daryti bet ką, kas nesuderinama su Šabato šventumu.

Iš karto kyla klausimai: kas tai yra „Šabato sulaužymas”? Kokios darbo rūšys laikomos „Šabato sulaužymu”?

Pabandysime šiame skyriuje trumpai atsakyti į šiuos ir panašius klausimus. Trumpai todėl, kad įstatymai apie Šabatą ypatingai gausūs ir įvairūs, ir jiems aprašyti prireiktų atskiros knygos.


„Darbų tėvai” ir jų „palikuonys” 


Mišnos traktato Šabat 7-jame skyriuje išvardinamos 39 pagrindinės darbų rūšys, uždraustos per Šabatą.

Jos vaizdžiai vadinamos „darbų tėvai”, kurių kiekvienas turi gausius „palikuonis” – tai yra išvestines jų rūšis.

Vilniaus Gaonas rašė, kad kiekvienas iš 39 „darbų tėvų” turi 39 „vaikus” – tokiu būdu jų viso yra 1521 (39×39).

Jei prie jų pridėsime pačius „tėvus”, tai yra, visus darbus, uždraustus per Šabatą, gausime 1560.

Tačiau tai tik tie darbai, kurie uždrausti pagal Toros įstatymą, – prie jų dar reikia pridėti tuos, kurie uždrausti judėjų išminčių ir vadinasi „ramybės trikdymu”.


Kaip buvo nustatyti 39 „darbų tėvai”

 

Darbo rūšių, kurios uždraustos per Šabatą nustatymo šaltinis – Miškano, kilnojamos šventyklos, lydėjusios judėjus dykumoje po išėjimo iš Egipto, statyba.

Užuomina į Miškano statybos ryšį su Šabato laikymusi keletą kartų pasikartoja knygoje Šmot.

Pavyzdžiui, 31-ame skyriuje, išvardinančiame Miškano reikmenis, pasakyta: „Tačiau Mano Šabatus saugokite, nes tai – ženklas tarp Manęs ir jūsų kartų, kad žinotumėte, jog Aš – Kūrėjas, pašventinantis jus…

Šešias dienas bus dirbamas darbas, o septintą dieną – Šabatas, visiško poilsio diena, pašvęsta vien tik Kūrėjui; kiekvienas, kas Šabato dieną dirbs, bus atiduotas mirčiai”.  

Tuo būdu Tora nurodo, kad nežiūrint Miškano statymo darbo svarbos, tuo darbu užsiimti reikia tik šešias dienas per savaitę. Visos darbo rūšys, reikalingos Miškano pastatymui, per Šabatą yra uždraustos.

Ir dar vieną pavyzdį mes randame knygoje Šmot. Trisdešimt penktame skyriuje, taip pat liečiančiame Miškano statybą, pasakyta: „Šešias dienas gali vykti darbas, septintoji diena – šventa – Šabatas – pilno poilsio diena, pašvęsta tik Kūrėjui; kiekvienas, kuris tą dieną dirbs, bus atiduotas mirčiai. Nekurkite ugnies Šabato dieną – kur jūs begyventumėte”. 

Visos šios citatos nurodo į gilų vidinį ryšį tarp Miškano statybos ir Šabato įstatymų.

Visi darbai, būtini Miškano statybai, jo reikmenų gamybai bei jų paruošimui tarnystei Kūrėjui, uždrausti per Šabatą. Ir tų darbų – 39.

Tarp jų yra 11 rūšių darbų, būtinų duonos pagaminimui (tai yra tos duonos, kuri buvo padėta Šventykloje ant auksinio stalo): arimas, sėja, pjūtis, pėdų rišimas, malimas ir t.t. iki pat duonos kepimo.

13 darbų rūšių susiję su drabužių gamyba (kohenų drabužių, o taip pat medžiaginių Miškano dalių – užuolaidų, stogo ir t.t.): avių kirpimas, vilnos šukavimas, balinimas, ir t.t. iki pat medžiagos kirpimo ir siuvimo.

9 darbai būtini tam, kad galima būtų rašyti (Miškaną išardydavo kiekvieną kartą, kai traukdavo į kelią ir vėl surinkdavo sekančioje stotyje; tam, kad palengvinti darbą, visos sijos ir Miškano dalys buvo pažymimos numeriais): medžioklė, elnio odos išdirbimas ir pergamento padarymas, odos nulupimas nuo skerdienos, odos išdirbimas… iki pat rašymo ir parašyto nutrynimo (tam, kad užrašyti vėl).

2 statybų darbai: statymas ir pastatyto sugriovimas (tam, kad pastatyti geriau).

2 darbai susiję su ugnimi: ugnies kūrimas ir jos gesinimas.

38-tas „darbų tėvas” vadinasi „smūgis plaktuku”. Tai bet kurio darbo užbaigimas, išbaigtumo pagamintam dirbiniui suteikimas.
O paskutinis, 39-tas „darbų tėvas” – tai daikto išnešimas ir pernešimas iš asmeninės valdos į visuomeninę ir atvirkščiai, o taip pat draudimas nešti ką nors visuomeninėje valdoje toliau, nei keturias uolektis.

Taigi, kiekvienas iš 39 pagrindinių darbų turi iš jų išeinančius darbus. Koks jų santykis tarpusavyje?

Ryšys tarp pagrindinio ir išvestinio darbo išreiškiamas arba kaip išorinis veiksmų panašumas, arba kaip tikslų, pasiekiamų šiais darbais, panašumas.

Pavyzdžiui: plaukų rovimas, jų kirpimas, skutimas ir nagų kirpimas apibūdinami kaip vieno „darbų tėvo” – avių kirpimo – „vaikai”. Visų jų esmė – atskyrimas kažko, susijusio su kūnu.

Nežiūrint į tai, kad šių veiksmų tikslai skirtingi (o kai kada tiesiog priešingi – avių vilną kerpa tam, kad ja naudotųsi, nukirptas nagų dalis atvirkščiai – išmeta), visi jie laikomi vieno „darbų tėvo” vediniais.

Iš kitos pusės: sodo laistymas ar vandens keitimas vazoje su gėlėmis – sėjimo „vaikai”.

Nors patys veiksmai visiškai nepanašūs viens į kitą, jų tikslas vienas – augalo išauginimas arba jo išlaikymas.


Kiti pavyzdžiai


Vainiko pynimas iš gėlių – darbas, išeinantis iš pėdų rišimo. Nežiūrint skirtingų tikslų, šias darbo rūšis apjungia veiksmų panašumas.

Atskyrimas trumot umaasrot, o taip pat chalos nuo tešlos atskyrimas – tai „smūgio plaktuku” „vaikai”.

Iš pirmo žvilgsnio labai keista.

Vienok visi šie veiksmai turi vieną ir tą patį tikslą: padaryti kažką tinkamu vartojimui.

Meistras, įkaldamas paskutinę vinį arba išlygindamas įdubimą, padaro daiktą paruoštu naudojimui.

Lygiai taip pat atskyrimas trumot umaasrot padaro maistą tinkamu valgymui – nes priešingu atveju Tora neleidžia jo valgyti. 

Galima būtų pateikti daugybę draudžiamų ir leistinų darbų per Šabatą pavyzdžių, ir parašyta nemažai knygų, gvildenančių šiuos klausimus.

Tam, kas nori praplėsti savo žinias šioje srityje, galima rekomenduoti knygą „Šmirat Šabat kehilchata” („Šabato laikymasis deramu būdu”), atsakančią į daugelį klausimų, kurie kyla mūsų laikais dėl technologijų išsivystymo.


„Kasdieniai reikalai” ir מוקצה


Be „darbų tėvų“ ir jų „vaikų“ per Šabatą uždrausti visi tie veiksmai, kurie įprasti kasdien, kadangi jie nesiderina su Šabato šventumu.

Šis požiūris remiasi pranašo Ješaja žodžiais (sk. 58): „Jei leisi savo kojoms pailsėti per Šabatą, neužsiimdamas savais reikalais Mano šventą dieną, ir pavadinsi Šabatą palaiminimu, žavesio diena – šventa diena Kūrėjui, ir pagerbsi ją tuo, kad nesiimsi tą dieną daryti to, ką esi įpratęs šiokiadieniais, siekdamas savo naudos, ir nuo kalbų apie šitą susilaikysi – nusipelnysi tu Kūrėjo palaiminimo, ir Aš iškelsiu tave į žemės aukštumas, ir leisiu tau mėgautis Jakovo, tavo tėvo, dalimi, – tai tiesa, nes Kūrėjas taip pasakė!“ 


Tam, kad Šabatas iš tiesų nusipelnytų „šventos dienos Kūrėjui“ vardo, reikia skirti ypatingą dėmesį trims kategorijos „saugok“ aspektams:

1. „Nedarysi tą dieną to, ką esi įpratęs šiokiadieniais“. Netgi vaikščioti per Šabatą dera ne taip, kaip šiokiadieniais, kai žmogus skuba, lekia, bėga... Judėjų išminčiai sako: tegul net tavo eisena per Šabatą skiriasi nuo kasdieninės. 

2. „Siekdamas savo naudos“. Visi siekiai, susiję su darbu, uždarbiu, materialinių gėrybių vaikymusi, privalo būti užmiršti per Šabatą.

3. „Ir nuo kalbų apie tai susilaikysi“. Tegul tavo kalba per Šabatą skiriasi nuo kasdienių kalbų. Biržos naujienos, politika, sąskaitų būklė, prekių reklama – visa tai turi neegzistuoti per Šabatą.

Akivaizdu, kad visa tai niekaip nesusiję nei su vienu iš „darbų tėvų“. Vienok – tai „šiokiadienių reikalai“, ir bet kuriuo atveju jie uždrausti per Šabatą.

Iš to judėjų išminčiai daro išvadą, kad daiktų, naudojamų kasdien, pernešimas iš vietos į vietą besąlygiškai nesiderina su Šabato dienos šventumu.

Jei jau pašnekesiai kasdienėmis temomis uždrausti, tuo labiau uždrausti veiksmai, būdingi šiokiadieniams.

Daiktus, kurių negalima pernešti Šabato metu, išminčiai pavadino מוקצה mukce – tai yra kažkas ypatinga, ko reikia vengti per Šabatą.

Rambamas teigia, kad įstatymo dėl מוקצה įvedimo priežastis yra nuogąstavimas, kad jei žmogus laisvai ims į rankas ir pernešinės įvairius daiktus, jis gali greitai peržengti Toros priesaką apie Šabato poilsį.

Yra keletas מוקצה rūšių:

• „מוקצה dėl uždrausto darbo”. Tai bet koks daiktas, skirtas atlikti darbui, uždraustam per Šabatą: pavyzdžiui rašiklis, pinigai, automobilis, plaktukas, pjūklas ir pan. Jų negalima imti į rankas ir netgi negalima prie jų liestis.

• „מוקצה dėl nemalonių pojūčių”. Į šią kategoriją įeina visa, kas netinkama naudojimui ar prie ko nemalonu liestis: indų šukės, atliekos, pamazgos ir t.t.

• „מוקצה dėl galimo nuostolio”. Tai daiktai, esantys namuose ir skirti ne asmeniniam naudojimui, bet pardavimui.

Prieš Šabatą šeimininkas turi apsispręsti, kad viso Šabato metu šie daiktai jam tarsi neegzistuoja ir tik Šabatui pasibaigus jis turi teisę juos parduoti.

Nuo to paties momento jis nebegali persigalvoti ir pasiimti juos per Šabatą savo asmeniniam naudojimui.

Kitas pavyzdys: šchitos peilis ar peilis, skirtas apipjaustymui – subtilūs ir brangūs instrumentai, skirti tik konkrečiam tikslui, mažiausias ašmenų nelygumas daro juos netinkamais.

Todėl negalima jų imti per Šabatą tam, kad, pavyzdžiui, supjaustyti duoną ar vaisius ir pan.

• „מוקצה   iš nepasiruošimo Šabatui”.

Čia kalbama apie tokius dalykus, kurių Šabato pradžioje buvo visiškai negalima naudoti, vienok Šabato bėgyje jie tapo tinkamais naudojimui.

Halacha teigia, kad kol tęsiasi Šabatas, jais vis tiek negalima naudotis.

Pavyzdžiui, negalima valgyti vaisių, nukritusių nuo medžio per Šabatą (o skinti jų negalima dėl kitos priežasties: tai uždraustas darbas, kilęs iš „darbų tėvo”  – pjūties): Šabato pradžioje jie buvo netinkami naudojimui, o po to, kadangi jie patys nukrito ant žemės, negalima imti jų iki tol, kol nesibaigs Šabatas.  


Kodėl negalima jungti šviesos per Šabatą?


Dažnai klausiama: kodėl Šabato metu negalima jungti šviesos? Juk tai veiksmas, niekaip nesusijęs su jokiomis fizinėmis pastangomis?

Kažkada iš tiesų reikėjo nemažai padirbėti tam, kad įskelti kibirkštį trenkiant akmeniu į akmenį, – tačiau dabar mums tereikia viso labo tik paspausti jungiklį?! Kodėl negalima per Šabatą išskleisti skėčio? Kodėl per Šabatą negalima žaisti futbolo? 

Štai atsakymas į šiuos klausimus: faktiškai šie ir visi analogiški veiksmai neatsiejamai susiję su kuriuo nors iš „darbų tėvų“, apie kuriuos buvo pasakyta aukščiau.

Pavyzdžiui, elektros lemputės įjungimas priskiriamas kategorijai darbų, susijusių su draudimu degti ugnį per Šabatą; skėčio išskleidimas – su draudimu statyti palapinę; žaisti futbolą – su draudimu vagoti vagas žemėje (darbu, susijusiu su „darbų tėvu“ arimu), ir t.t.

Iš principo, yra išsamūs atsakymai į visus šiuos ir panašius klausimus.

Pirmiausiai reikia išsiaiškinti, ką gi būtent Tora draudžia daryti per Šabatą. Ir čia mes randame, kad hebrajų kalboje sąvokai „darbas“ nusakyti yra du skirtingi žodžiai: עבודה avoda ir מלאכה mlecha.

Pabandykite rasti Tanache draudimą atlikti per Šabatą darbą-עבודה!

Tokio draudimo nėra.

עבודה  per Šabatą visiškai neuždrausta.

O kas gi uždrausta? מלאכה.

Kaip sako Tora: „O septinta diena – Šabatas Kūrėjo, tavo Dievo garbei, nedirbk jo metu jokio darbo [מלאכה!]”.

Koks gi skirtumas tarp מלאכה ir עבודה ?עבודה – tai darbas, susijęs su tam tikromis fizinėmis pastangomis. מלאכה – tai kūryba, minties rezultatas ir kuriančiojo vaizduotė.

Todėl niekada žodis עבודה nenaudojamas „protiniam darbui”  –  מלאכת מחשבת – pažymėti. Nagingo siuvėjo ar sumanaus juvelyro nevadina בעל עבודה, jis – בעל  מלאכה.

Tad Tora uždraudė per Šabatą darbą-מלאכה – kaip priminimą apie pasaulio Sukūrimą ir liudijimą to, kad visas pasaulis – ir žemė, ir dangus – Kūrėjo rankose.

Juk septintą dieną Kūrėjas nutraukė toli gražu ne fizinį darbą, juk „dešimčia pasakymų sukurtas pasaulis” – ir visai ne fizinėmis pastangomis, ne darbu-עבודה!
„...ir užbaigė Kūrėjas septintąją dieną Savo darbą, kurį sukūrė, ir nutraukė Kūrėjas septintą dieną visą Savo darbą, kurį sukūrė; ir palaimino Kūrėjas septintąją dieną, ir pašventino ją – nes tada nutraukė Kūrėjas visą darbą, kurį Jis Pats Sau sukūrė“.

Pasaulio sukūrimas per 6 dienas – tai kūrybinis darbas: „Tegul bus šviesa!“, „Tegul bus dangaus skliautas!“; tai jau sukurtų kūrinių potencialo pasireiškimas: „Tegul suželdina žemė!..“, „Tegul suknibžda vanduo!..“, „...ir paukščiai telekia“.

Štai kokį darbą nutraukė Kūrėjas septintąją dieną, ir štai nuo kokios rūšies darbų Jis prisako žmogui šalintis per Šabatą!

Draudimas degti ugnį išplaukia visai ne iš būtinybės trenkti akmeniu į akmenį – uždrausta tai todėl, kad kibirkšties išgavimas neįmanomas be kūrybinės minties pasireiškimo.

Paprasčiausiu jungiklio paspaudimu priverčiame veikti sudėtingiausią reiškinį, elektros srovę, ir naudojame jį šviesai ir šilumai gauti.

Chazon-Iš, vienas iš žinomiausių šiuolaikinių Toros įstatymų kodifikuotojų, teigia, kad elektros jungimas Šabato metu uždraustas todėl, kad tai – „darbų tėvo“ statybos „vaikas“, visiškai netekęs bet kokio ryšio su fiziniu darbu, bet uždraustas todėl, kad tai – kūrybinis darbas.

Visa, kas pasakyta, susiję ne tik su šviesos įjungimo ar išjungimo klausimu, bet ir su visomis problemomis, liečiančiomis bet kurio iš daugybės mechanizmų, pripildančių mūsų pasaulį, įjungimą.

Jei, pavyzdžiui, žmogus savo namuose per Šabatą švenčia „bar-micvą“ ir jam neužtenka kėdžių, kad pasodintų visus svečius, jam leidžiama atsinešti reikalingus suoliukus – nors šis darbas fiziškai gana sunkus. Iš kitos pusės – viso labo tik brūkštelėti degtuku tam, kad uždegti cigaretę – kategoriškai draudžiama.

Atrodytų, kad čia nėra jokios logikos. Tačiau priešingai: suoliukų tampyme nėra nieko iš darbo-מלאכה, ir Halacha leidžia juos nešioti, jei iškilo būtinybė.

O tuo tarpu degtuko uždegime yra kūrybos elementas – tai sukūrimas mūsų pasaulyje to, ko anksčiau nebuvo, ir todėl tai per Šabatą uždrausta.


עירוב  חצרות „kiemų apjungimas“ ir עירוב תחומים „sričių apjungimas“


Kaip jau kalbėjome, paskutinis, 39-tas „darbų tėvas“ – tai draudimas Šabato metu išnešti daiktus iš privačios valdos į visuomeninę ir atvirkščiai.

Mišnos ir Talmudo epochoje „visuomenine valda“ vadinosi atvira vieta ne mažiau 16 uolekčių pločio (maždaug 10 m).

Tokia „visuomenine valda“ buvo gatvė arba aikštė.

Iš ten ateidavo į skersgatvį, o po to – į kiemą, į kurį išeidavo keleto gyvenamųjų namų durys.

Tam, kad būtų galima pernešti daiktus (kuriuos leidžiama pernešti per Šabatą) iš namo į namą per kiemą ar iš kiemo į kitą kiemą per skersgatvį, Toros išminčiai nustatė עירוב  חצרות  eiruv chacerot, pažodžiui – „kiemų apjungimas“.

Tam visi kiemo ar skersgatvio gyventojai surenka šiek tiek maisto ir jį padeda kur nors kieme ar skersgatvyje.

Išeina, kad visi gyventojai tarsi dalyvauja bendrose vaišėse ir tuo būdu visas kiemas ar visas skersgatvis tampa viena valda, kurios ribose per Šabatą galima pernešti daiktus.

Mūsų laikais עירוב  חצרות atlieka vietiniai rabinatai.

Apjungiant visą miestą ar gyvenvietę į vieną valdą, jis aptveriamas simboline tvora – viela, ištempta tarp stulpų. Šiose ribose Šabato metu leidžiama nešioti tuos daiktus, kurie nėra מוקצה.

Reikia pasakyti, kad už Izraelio ribų įrengti עירוב  חצרות – beveik nerealus dalykas, ir todėl ten besilaikantys priedermių per Šabatą nieko neneša iš namų į gatvę.

Todėl, pavyzdžiui, jie atneša „talitą“ į sinagogą penktadienį ir palieka jį ten iki baigsis Šabatas.  

„Tegul niekas neišeina iš savo vietos septintą dieną“, – sako Tora.

Iš šių žodžių nurodo išminčiai, kad per Šabatą negalima nutolti nuo gyvenamos vietos daugiau nei per 2000 uolekčių (truputį daugiau kilometro).

Šį atstumą atskaičiuoja nuo paskutinio gyvenvietės namo ta kryptimi, kuria einama.

Jei žmogus iš anksto, iki prasidedant Šabatui žino, kad jis turės pasiekti kokią tai vietą, esančią toliau, nei per 2000 uolekčių, jis privalo pasirūpinti šia galimybe penktadienį iki saulės laidos!

Tam jis ima minimalų maisto kiekį, kurio pakaktų dviems valgymams ir padeda jį kokioje nors paslėptoje vietoje ten, kur baigiasi 2000 uolekčių nuo jo miesto.

Tuo pačiu jis „įsigyja sau vietą Šabatui“ ten, kur palieka maistą ir taip gali eiti nuo tos vietos į priekį dar 2000 uolekčių. Šis veiksmas vadinasi  עירוב תחומים  eiruv tchumim, tai yra „sričių apjungimas“.

Bet reikia pastebėti, kad atlikus עירוב תחומים viena kryptimi, pavyzdžiui, į rytus, nebegalima eiti 2000 uolekčių priešinga kryptimi – tai yra į vakarus.


עירוב תבשילין „Maisto gaminimo apjungimas“


Negalima Šabato metu ruošti ką nors šiokiadieniams ar netgi šventei, einančiai iš karto po Šabato. Taip pat ir paruošimas ko nors iš šventės į Šabatą uždraustas.

Tačiau atsitinka, kad šventė išpuola penktadienį (pavyzdžiui, 7-toji Pesacho diena), arba ketvirtadienį ir penktadienį paeiliui (Roš-Hašana arba dvi šventinės dienos už Izraelio ribų).

Pačios šventės metu galima ruošti maistą, tačiau gaminti per šventę ką nors sekančiam po jos Šabatui – negalima.

Tačiau Tora ne veltui vadinasi  תורת  חיים  „Gyvenimo Tora“. Išminčiai pasirūpino, kad skanėstais, paruoštais šventės metu, galima būtų mėgautis ir sekantį po jos Šabatą.

Tam išminčiai nustatė עירוב תבשילין eiruv tavšilin („maisto gaminimo apjungimą“).

Jis atliekamas taip: šventės išvakarėse imamas duonos kepalas, chala ar visa maca su kokiu nors valgiu, – pavyzdžiui, gabaliuku mėsos, žuvies, keptu ar virtu kiaušiniu, tai atidedama į šalį ir tariama: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir prisakęs mums apjungimą!“ Po to pridedama: „Dėka to tegul bus leista kepti, virti, dengti stalą, degti žvakes, gaminti ir daryti visa, kas būtina Šabatui jo išvakarėse esančios šventės metu mums ir visiems Izraelio sūnums, gyvenantiems šiame mieste“.

עירוב תבשילין apjungia šventę ir Šabatą – jie tarsi tampa viena diena. Priimta suvalgyti tą maistą trečios šabatinės trapezos metu, naudojant tą duoną kaip לחם משנה.