• בְּזֵעַת אַפֶּיךָ, תֹּאכַל לֶחֶם, עַד שׁוּבְךָ אֶל הָאֲדָמָה, כִּי מִמֶּנָּה לֻקָּחְתָּ: כִּי עָפָר אַתָּה, וְאֶל עָפָר תָּשׁוּב. בראשית ג' – יט Su prakaitu veide valgysi duoną, kol sugrįši į žemę, juk tu – dulkė, ir į dulkes sugrįši. (Berešit 3 – 19)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Šabatas po vidurdienio

I. M. Lav

Liaudiška patarlė sako, kad žodis Šabatas שבת – tai žodžių šeina bešabat taanug שינה בשבת תענוג sutrumpinimas („miegas per Šabatą – malonumas“).

Todėl po dieninės šabatinės trapezos galima truputį pailsėti, kad po to būtų jėgų mokytis Torą.

Ypatingai svarbu mokytis Torą kolektyve, todėl šeštadienį po pietų renkamasi į Toros pamokas.

Tam pagrindą randame Toroje – ten, kur kalbama apie tai, kaip Moše perdavė judėjams Šabato priedermę: „Ir surinko Moše visą bendruomenę Izraelio sūnų ir pasakė jiems: Štai ką Kūrėjas liepė vykdyti: Šešias dienas dirbkite visokį darbą, o septinta turi būti jums šventa – visiška ramybė dėl Kūrėjo vardo“.

Iš čia matyti, kad bet koks Toros mokymasis, tame tarpe ir Šabato įstatymų mokymasis turi vykti žmonių susibūrime, kaip pasakyta: „Tautos didume Karaliaus garbė“. 

Pradedant nuo Šabato Berešit (pirmo Šabato po Simchat–Tora, t.y. prasidėjus naujam Toros skaitymo ciklui) iki Šabato Agadol (paskutinio Šabato prieš Pesacho šventę) per Šabatą, po vidurdienio priimta skaityti 104-tą knygos Tehilim dalį („Palaimink, mano siela, Kūrėją!“), o iškart po jos – 15 kitų tos pačios knygos dalių – „Šlovinimo daina ant Šventyklos laiptų“ (120-134-tą dalis).

„Pirkei avot“

Pradedant nuo pirmo Šabato po Pesach šventės ir iki paskutinio Šabato prieš Sukot šventę – vietoj aukščiau paminėtų Tehilim dalių mokosi šešias traktato Mišna Avot dalis.

Šis traktatas vadinamas tiesiog Pirkei avot („Tėvų posakiai“), jį sudaro penkios dalys ir prie jų pridėta dar viena, pasiskolinta iš Baraitos, kuri vadinasi „Toros gavimas“ (todėl, kad jos tema – Toros ir jos mokymosi svarbos išaukštinimas). Tuo būdu, per pusmetį spėjama perskaityti Pirkei avot keturis kartus.

Pirmasis ciklas pasibaigia kaip tik per Šabatą prieš Šavuot šventę, Toros dovanojimo šventę.

Tuo pačiu yra įvykdomas pasakymas „pagarbumas – anksčiau už Torą“ – todėl, kad traktatas Avot skirtas iš esmės tam, kad išaiškinti kokias žmogiško charakterio savybes laikyti vertomis ir kaip jas įsigyti.

Jis taip pat moko išminties, kuria reikia vadovautis kasdieniame gyvenime, ir akcentuoja išminčių pasakymus, kur sakoma apie tai, kad reikia palaikyti gerus santykius su visais žmonėmis. Visa tai – puikus pasiruošimas Toros gavimui. 

Šitas traktatas vadinasi Avot אבות („Tėvai“) dėl skirtingų priežasčių – pagrinde todėl, kad prasideda nuo išminčių grandinės, kuria buvo perduodama Žodinė Tora, o išminčiai – tos grandinės grandys – tai dvasiniai judėjų tautos tėvai.

„Moše gavo Torą ant Sinajaus ir perdavė ją Jehošua bin Nun, Jehošua – vyresniesiems, vyresnieji – pranašams, o pranašai perdavė ją Didžiojo susirinkimo vyrams...“

Kitas šio traktato pavadinimo aiškinimas – tai faktas, kad jis koncentruoja savyje neįkainojamas žmogiškos išminties vertybes.

Užtenka pacituoti keletą posakių iš jo, kad įsitikinti, jog jie tvirtai įėjo į auksinį pasaulinės kultūros fondą: „Kalbėk mažai, bet daryk daug“, „Jei ne aš už save – tai kas už mane?“, „ Jei ne dabar – tai kada?“, „Tylėjimas – išminties sargas“, „Kas išmintingas? – Tas kas mokosi iš kitų“, „Kas stiprus? – Tas, kas įveikė save“, „Kas turtingas? – Tas, kas džiaugiasi savo likimu“, „Žiūrėk ne į ąsotį, bet į tai, kas jame“ ir kt.

„Mincha“ ir trečioji trapeza

Kalbant apie maldą Mincha šiokiadieniais, buvo minėta, kad šios maldos laikas – tai ypatingo Kūrėjo palankumo laikas, kai Jis noriai priima maldas, ir buvo pateiktas pranašo Elijahu pavyzdys, kad pranašas gavo Kūrėjo atsakymą būtent „Minchos“ metu.

Todėl Šabato „Minchos“ metu tai pabrėžiama žodžiais: „Ir aš meldžiuosi Tau Tavo palankumo laiku, Kūrėjau: Dieve, dėl didelio Savo gailestingumo duok man tikrąjį išsigelbėjimą!“. 

Mincha prasideda nuo „Ašrei“, bet per Šabatą po to skaitoma “Ir ateis išgelbėtojas į Cioną...“.

Skirtingai nuo kitų dienų, per Šabatą ši malda neskaitoma „Šacharito“ metu – kad jos per daug neištęsti. Chazanas pasako „Chaci–kadiš“, visa bendruomenė – eilutę „Ir aš meldžiuosi Tau...“ ir atidaromas „aron kodeš“, kaip visada ištariant: „ Ir buvo: kai Skrynia pajudėjo į kelionę...“ ir maldą „Palaimintas vardas pasaulio Valdovo“.

Šabatinės „Minchos“ metu skaityti Torą kviečiami trys žmonės – kohenas, levitas ir „Israel“, ir skaitoma Toros dalies, skirtos kitam Šabatui, pradžia. 

Ta pati dalis skaitoma kitos savaitės pirmadienį ir ketvirtadienį.

Po Toros skaitymo ir Toros ritinio grąžinimo į „aron kodeš“, bendruomenė atsistoja maldai „Amida“.

Šį kartą jos turinys viduriniame skyriuje koncentruojasi ties dvejomis  tarpusavyje susijusiomis temomis: Kūrėjo vienybe ir išskirtinumu, ir Jo tautos vienybe bei išskirtinumu: „Tu – vienas, ir vardas Tavo – vienas.

Ir kas panašus į Tavo tautą, Izraelį – vieningą tautą žemėje! Didybės grožį ir išsigelbėjimo vainiką – ramybės ir šventumo dieną – dovanojai Tu savo tautai..“

Po to, kai chazanas pabaigia „Amidos“ pakartojimą, priimta sakyti sekančias tris eilutes: „Tavo malonė – amžina malonė, ir Tavo Tora – tiesa!

Ir malonė Tavo, Kūrėjau, – iki dangaus: darai Tu didžius darbus, Kūrėjau, kas prilygs Tau? Malonė Tavo – kaip Dieviški kalnai, įstatymai Tavo – giliausia bedugnė: ir žmones, ir gyvulius gelbėji Tu, Kūrėjau!”.

Šios trys eilutės – Kūrėjo teismo pateisinimas, panašiai kaip palaiminimas „palaimintas Teisėjas iš tiesų teisingas“ – nors nuosprendis griežtas ir kartus, mes pripažinsime jo teisingumą.

Šių eilučių skaitymas šabatinėje „Minchoje“ paremtas padavimu, kad trys didieji judėjai, trys judaizmo kertiniai akmenys išėjo iš šio pasaulio per Šabatą, tuo metu, kai sakoma „Mincha“: teisuolis Josefas, Jakovo sūnus, Moše ir karalius Davidas. Per Šabatus, sutampančius su dienomis, kai nesakomas „Tachanun“, nesakomos ir šios trys eilutės. 

Po to chazanas sako „Pilną kadiš“, ir „Mincha“ pasibaigia maldomis „Aleinu“ ir „Kadiš jatom“.

Po „Minchos“ pradedama trečioji šabatinė trapeza.

Jos tikslas – ne alkio numalšinimas, bet dvasinių atsargų sukūrimas, „akumuliatoriaus pakrovimas“ ateinančiai savaitei.

Toros žodžiai, giesmės, pakeliančios sielą – ir truputėlis liūdesio ateinant sutemoms – visa tai sukuria nepakartojamą nuotaiką, kuria persmelkta trečioji šabatinė trapeza. 

Kabala atskleidžia, kad trečiosios šabatinės trapezos laikas – tai didžiausio Kūrėjo palankumo laikas, didesnis netgi nei „Minchos“ metu.

Šventose knygose sakoma, kad Izraelio tautos išvadavimas pilnu dydžiu bus būtent Šabato vakarą.

Didžiulis troškimas ir liūdesys, vilčių polėkis ir kančia – visa tai susipina į viena ir skamba tose dainose, kurias malonu dainuoti tuo metu.

Po bendrai skaitomo „Birkit amazon“ prie vyno taurės, jo negeria, bet palieka „Avdalos“ atlikimui po vakarinės „Maariv“ maldos, kuri užbaigia Šabatą.

„Maarivas“ baigiantis Šabatui

„Maarivas“ baigiantis Šabatui – tai paprastas kasdienis „Maarivas“, kuriame yra šiek tiek papildymų.

Pirmiausia, maldoje „Šmone-esre“, pirmame iš viduriniųjų palaiminimų, įterpiama „Avdala“ („atskyrimas“): „Tu dovanojai mums teisingus įstatymus ir tiesos mokymą, gerus įstatymus ir priedermes, ir davei mums džiaugsmo laikus, nustatytas šventumo dienas ir šventes aukų atnešimui.

Ir atskyrei Tu, Kūrėjau, šventą nuo kasdienio, šviesą nuo tamsos, Izraelį nuo tautų, septintą dieną nuo šešių darbo dienų. Tėve mūsų, Kūrėjau mūsų! Padaryk taip, kad ateinančiomis dienomis nusipelnytumėme taikos, ir išvengtumėme nuodėmių, ir išsivalytumėme nuo visų nusikaltimų, ir prisipildytumėme baime prieš Tave ir skirk mums Savo išminties, supratimo ir pažinimo. Palaimintas Tu, Kūrėjau, duodantis pažinimą!“ 

Kodėl šie žodžiai įterpiami būtent į palaiminimą „Dovanojantis pažinimą“?

„Todėl, atsako išminčiai, kad jei nėra pažinimo, tai kaip atskirti vieną nuo kito?“ Tai yra tam, kad atskirti vieną reiškinį nuo kito, būtina atsigręžti į dvasines vertybes.

Jei užmiršome pasakyti „Tu dovanojai mums..“ maldoje „Maariv“ baigiantis Šabatui, nereikia sakyti „Šmone–esre“ dar kartą: tuos žodžius galima pasakyti bet kurios „Šmone–esre“ maldos metu, per tris pirmas savaitės dienas, bet tik tuo atveju, jei neatliekama „Avdala“ prie taurės vyno.

Jeigu jau „Avdala“ atlikta – vadinasi priedermė įvykdyta, ir prie „Šmone-esre“ nieko daugiau pridėti nebereikia.

Jeigu būtina uždegti šviesą ar padaryti ką nors, kas per Šabatą uždrausta prieš pasakant „Šmone-esre“ su „Avdala“ – tada pirmiausiai reikia pasakyti: „Atskiriantis šventą nuo kasdienio“, o po to atlikti tai, kas reikalinga.

Bet visa tai, žinoma, tik tuo atveju, jei Šabatas jau pasibaigė ir prasidėjo naktis (Šabato užbaigimo laiką visada galima patikrinti kalendoriuje, bet reikia turėti omenyje, kad, kaip sako išminčiai – „palaimintas tas, kuris neskuba išeiti iš Šabato ir skuba įeiti į jį“).

Ir antra, prie „Maarivo“ baigiantis Šabatui pridedama dar viena ištrauka, kurią sudaro Tehilim 90 skyriaus pabaiga ir 91 skyrius, saugantys mus nuo pavojų, tykančių paprastomis ateinančios savaitės dienomis, ir maldos „O Tu, Šventas...“, kurias sudaro rinktinės citatos iš Toros, Pranašų ir Tehilim.

Jos paskirtis – pratęsti Šabato šventumą po to, kai jis jau baigiasi, ir atidėti nusidėjėlių sielų, kurie ilsisi nuo kentėjimų Šabato dieną, sugrįžimą į pragarą.

Jeigu sekančią savaitę yra viena iš švenčių, paminėtų Toroje, tai „Maarivo“ metu šis intarpas neskaitomas.

Daugelyje bendruomenių Šabatui baigiantis priimta skaityti dar vieną citatų rinkinį iš Tanacho, prasidedantį palaiminimu, kuriuo Icchakas palaimino Jakovą: „Ir tegu Kūrėjas dovanoja tau dangišką rasą ir žemės gėrybes, ir užtektinai vyno ir duonos...“

„Avdala“

Ateinant Šabatui atliekama priedermė „prisimink Šabato dieną, kad pašventintum ją“, atliekant „Kidušą“ su taure vyno.

Pasibaigus Šabatui vykdoma ta pati priedermė, atliekant „Avdalą“ su taure vyno.

Jei nėra vyno ir jo gauti sudėtinga, „Avdalą“ leidžiama atlikti naudojant kitą gėrimą, įprastą ir mėgstamą konkrečioje vietovėje: pavyzdžiui, alų, pieną ir pan. 

Taigi, taurė pripildoma taip, kad vynas bėgtų per viršų (pertekliaus ženklas), uždegama ypatinga žvakė, kurioje yra mažiausiai du knatai, paruošiami smilkalai (arba kvepiančio medžio šakelės), pakviečiami vaikai.

Jiems taip pat leidžiama dalyvauti atliekant „Avdala“ – pavyzdžiui, duodama palaikyti „Avdalos“ žvakė.

Perskaičius keletą eilučių iš Tanacho („Štai, į Kūrėją mano gelbėtoją, aš dedu viltis ir neišsigąsiu...“), pasakomi keturi palaiminimai: vynui, smilkalams, žvakei ir Šabato atskyrimui nuo šiokiadienių.

Šių žodžių pirmosios raidės ivritu   הבדלה נר  בשמים  יין   sudaro miesto Javne יבנה   pavadinimą – prisiminimas apie tai leidžia nesuklysti „Avdalos“ palaiminimų tvarkoje.

Pirmas iš šių palaiminimų – „sukuriantis vynuogės vaisių“ (jei „Avdala“ atliekama su vynu; o jei su kitais gėrimais - sakomas palaiminimas “Kurio žodžiu atsirado viskas“).

Antras palaiminimas – „sukuriantis įvairius malonius kvapus“. Išminčiai prisakė įkvėpti malonų aromatą baigiantis Šabatui, kad jais pasimėgautų „papildoma siela“, kuri buvo duota žmogui per Šabatą ir kuri baigiantis jam palieka žmogų visai savaitei.

Trečiasis palaiminimas – „sukuriantis ugnies šviesą“. Jis išreiškia mūsų dėkingumą Kūrėjui už tai, kad Jis padovanojo mums ugnį, šviesos ir šilumos šaltinį. 

Pagal padavimą, Kūrėjas atvėrė Adamui paslaptį kaip išgauti ugnį, būtent baigiantis Šabatui.

Adamas su jėga sudavė akmenį į akmenį ir įskėlė ugnį, ir nuo to laiko Šabato pabaiga – labai tinkamas laikas palaiminimui „sukuriantis ugnies šviesą“.

Pasakyta, kad palaiminimas ties žvake nesakomas anksčiau nei pasinaudojama jos šviesa“.

Tai yra, tam, kad padėkoti Kūrėjui už tai, jog Jis davė šviesą, prieš tai reikia gauti iš ugnies kokią tai naudą.

Iš čia kilo tradicija, kad tariant šitą palaiminimą, prie ugnies priartinamas delnas ir žiūrima į nagus – taip dėkojame Kūrėją už tai, kad dabar prie šviesos turime galimybę matyti netgi pačias smulkiausias detales. 

Paskutinis,  ketvirtas palaiminimas – pats svarbiausias: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, atskyręs šventą nuo kasdienio, šviesą nuo tamsos, Izraelį nuo kitų tautų, septintą dieną nuo šešių darbo dienų; palaimintas Tu, Kūrėjau, atskyręs šventą nuo kasdienio!”

Po šio palaiminimo atsigeriama iš taurės ir gesinama žvakė. Negalima nieko valgyti nuo Šabato pabaigos iki „Avdalos“ atlikimo.

„Karalienės išlydėjimas“

Kadangi judėjų tradicija Šabatą vadina „karaliene“, aplankančia mus kartą per savaitę, priimta pagerbti ją ir pasibaigus Šabatui surengti ypatingą trapezą – „karalienės palydas“.

Tačiau šventose knygose minimi ir kiti šios trapezos pavadinimai – „Karaliaus Davido trapeza“.

Kokį ryšį karalius Davidas turi su Šabato užbaigimo trapeza? 

Pasakoja išminčiai, kad karalius Davidas prašė Kūrėjo pranešti jam, kada jis mirs.

Galų gale Kūrėjas patenkino jo prašymą, atskleidęs jam, kad jis mirs per vieną Šabatą.

Nuo to laiko iki pat mirties, baigiantis Šabatui Davidas rengdavo šventinę trapezą, dėkodamas Kūrėjui už tai, kad Jis davė jam dar vieną gyvenimo savaitę... 

Šiai trapezai skiriami ypatingos dainos, kurias galima rasti „sidure“.

Vienas iš jų, „Pasakė Kūrėjas Jakovui“, yra sudarytas pagal judėjų alfabeto raidžių tvarką, su priedainiu kiekvienoje eilutėje: „Nebijok, Mano tarne, Jakovai!“

Didžioji šių dainų dalis skirta pranašui Elijahu, kuris, kaip sakoma Kabaloje – kiekvienam Šabatui besibaigiant sudaro judėjų nuopelnų sąrašą, siekdamas priartinti jų išsivadavimo valandą. Už tai jis minimas su gerumu ir jam dėkojama. 

Mėnulio palaiminimas

Kadangi judėjų kalendorius yra mėnulio kalendorius, tai judėjų mėnesio pradžia – tai diena, kai „gimsta“ naujas mėnulis (arba sekanti).

Todėl išminčiai nustatė, kad baigiantis Šabatui – praėjus bent trims naktims po mėnulio „gimimo“ – reikia pasakyti ypatingą palaiminimą.

Jis vadinasi „Mėnulio palaiminimas“, ir jis sakomas kartą per mėnesį – tarp 3 ir 15 judėjiško mėnesio dienos.

Naujo mėnulio palaiminimo ceremonija atliekama sinagogos kieme po „Maarivo“ – prieš einant namo atlikti „Avdalą“ ir „Karalienės išlydėjimo“ trapezą.

Kadangi „Mėnulio palaiminimas“ skaitomas tamsoje, jis spausdinamas „sidruose“ ypač stambiu šriftu.

„Mėnulio palaiminime“ yra šlovinamas dangaus šviesulių Kūrėjas, ir čia simboliškai mėnuliui prilyginama visa judėjų tauta: kaip mėnulis palaipsniui mažėja, kol visai išnyksta iš matymo lauko – ir tada atgimsta, pradeda didėti, augti ir šviesti vis ryškiau ir ryškiau, – taip ir judėjų tauta po tremčių atgimsta naujam gyvenimui.

„Mėnulio palaiminimas“ sudarytas iš skirtingų knygos Tehilim dalių, ir išminčių pasakymų.

Pagrindinę vietą užima pats palaiminimas: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos valdove, Savo žodžiu sukūręs dangų ir Savo burnos dvelksmu – visą jo kariuomenę. Įstatymą ir laiką Jis nustatė jiems, kad nelaužytų jie paliepimų, kuriuos Jis jiems davė. Triumfuoja ir džiaugiasi jie, vykdydami savo Kūrėjo valią, tiesos Kūrėjo, Kurio visi darbai – tiesa. Ir įsakė Jis mėnuliui atsinaujinti, vainikuoti puikumu tuos, kuriais Jis rūpinasi nuo jų gimimo akimirkos, tuos, kurie ateityje atsinaujins, kaip jis ir garbins savo Kūrėją Jo karalystės šlovės vardu. Palaimintas, Tu, Kūrėjau, atnaujinantis mėnesius!”.

Po to sakomas „Aleinu“ ir „Kadiš jatom“, o po to visi esantys dainuoja tris himno eilutes: „Kūrėjau, visų kūrinių Valdove...“, paskutiniame jų minimas „nuostabieji šviesuliai, sukurti mūsų Kūrėjo“.

Taigi, aprašėme tą Šabato dalį, kuri išreiškiama įsakymu „Prisimink“ – įsakymu, kalbančiu apie dienos šventumą, skleidžiantį savo šviesą visoms savaitės dienoms.