kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • לאחר שאנו יודעים היטב את מדת הטוב המקווה כצלמו ודמותו, עלינו להתבונן בדברים והאמצעים העומדים לרשותנו כדי להחיש את הטוב והאושר. בעה''ס, השלו בעולם Kai jau išsiaiškinome, kas yra visų laukiamas gerumas, reikia įsižiūrėti į mums realiai pasiekiamas priemones, kad pagreitinti šį „gerumą“ ir „laimę“. (Baal Sulamas „Taika Pasaulyje“)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

ברית־מילה Brit-mila

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį



„Apipjaustymas”


ברית־מילה Brit-mila („apipjaustymas”) pirmoji priedermė, kurią turi atlikti tėvas, gimus sūnui. Tai antroji pagal skaičių iš 613 priedermių.

ברית־מילה verčiant pažodžiui „apipjaustymo sąjunga” Izraelio sąjunga su Kūrėju.

Apipjaustymas šios sąjungos ženklas, atsispindintis žmogaus kūne.

Tora, pasakodama apie Abrahamą, kaip Kūrėjas liepė jam apsipjaustyti pačiam ir apipjaustyti visus savo namų vyrus, žodį „sąjunga" pamini 13 kartų.

„Štai mano sąjunga, kurią jūs turite saugoti sąjunga tarp Manęs ir jūsų, tarp Manęs ir tavo palikuonių, kurie bus po tavęs: tegul bus apipjaustytas pas jus kiekvienas vyras”.

Iš čia matome, kad apipjaustymas ne tik sąjungos ženklas, bet ir pati sąjunga.

Tris priedermes Tora vadina „ženklu”: apipjaustymą, Šabatą ir „tfiliną”.

Tačiau iš jų svarbiausia yra brit-mila, nes ji neapribota nei laiku, nei vieta šis ženklas lydi žmogų nuo aštuntos jo gyvenimo dienos ir išlieka iki pat mirties. Ši priedermė labiau už kitas visais laikais saugojo judėjus nuo asimiliacijos.

Visais laikais buvo judėjų, atsisakančių vykdyti priedermes, tačiau šios priedermės jie nustoti vykdyti negalėjo.

O tie, kurie išliko ištikimi savo tautai, net sunkiausiais laikais, kai grėsė mirtis vien už tai, kad priklausė judėjų tautai o tą priklausomybę buvo galima nustatyti pagal apipjaustymą vis tiek vykdydavo šią priedermę ir apipjaustydavo savo sūnus.

Žinoma, galima būtų paklausti, jei Kūrėjas norėjo, kad Jo tautos sūnūs būtų apipjaustyti, tai kodėl jų tokių nesukūrė? „Argi Kūrėjui yra kas nors neįmanoma?”

Išminčiai aiškina, kad Kūrėjas nori, jog žmogus pats dalyvautų procese. Žmogui duota saviugdos ir savęs tobulinimo galimybė. 

 Bandymas paaiškinti šią priedermę sveikatos, higienos ar estetiniais klausimais būtų visiškas šios priedermės esmės nesupratimas.

Nors tyrimai iš tiesų parodė, kad apipjaustymas apsaugo nuo kai kurių ligų. Tačiau „apipjaustymo” tikslas kitas sukurti kūne ženklą, liudijantį apie sąjungą tarp žmogaus ir Kūrėjo.

Todėl Kūrėjas patvarkė taip, kad šis ženklas būtų pačioje „jautriausioje” vietoje, kur apipjaustymas,  be kita ko, atneša neabejotiną naudą  ir kūno sveikatai. Tad išeina, kad rūpinimasis kūno sveikata ir higiena tik „priedas” prie dvasinės „apipjaustymo” reikšmės.

Ši priedermė turi būti įvykdyta nustatytą gyvenimo dieną, ir todėl apipjaustymas yra atliekamas netgi Šabato ir Jom-Kipuro metu.

Tik tokiu atveju, jei kūdikis gimė po saulės laidos penktadienio vakare, ir neaišku kurią dieną jis gimė penktadienį ar šeštadienį jis apipjaustomas sekmadienį dieną, kuri yra arba devinta, arba dešimta po gimimo.

Taip elgiamasi todėl, kad apipjaustyti anksčiau nei aštuntą dieną negalima, o per Šabatą tokiam kūdikiui apipjaustymas neatliekamas, nes lieka abejonė juk neatmetama galimybė, kad jis gimė penktadienį. 

Įmanomas atvejis, kai iš baimės pažeisti Šabatą ar šventę ir dėl abejonės, kuriai dienai priskirti kūdikio gimimą, apipjaustymas atidedamas iki 12 jo gimimo dienos.

Taip atsitinka, jei Roš-ašana išpuola penktadienį ir per Šabatą, o kūdikis gimė iš karto po saulėlydžio trečiadienį.

Tada apipjaustymas atliekamas tik sekmadienį, nes šiuo atveju jo negalima atlikti nei per šventę, nei per Šabatą.

Tačiau jei kūdikio gimimo data žinoma tiksliai, tai kūdikis apipjaustomas netgi per Jom-Kipurą, tik su sąlyga, kad visi tam būtini instrumentai bus paruošti dar išvakarėse ir bus palikti ten, kur bus daroma operacija. 

Tora nurodo: „O aštuntą dieną jis bus apipjaustytas”.

Bet apie priedermes ji taip pat sako: „Ir tegul gyvens dėka jų”.

Todėl, jei kūdikis serga gelta arba jo svoris nepakankamas, arba yra kokia kita priežastis, nurodyta gydytojo, apipjaustymas atidedamas. „Gyvybės išsaugojimo“ priedermė atšaukia visas Toros priedermes, todėl jei yra įtarimas, kad apipjaustymas yra nors kiek pavojingas gyvybei, apipjaustymas nedaromas.

Jei to priežastis liga, paplitusi visame kūdikio kūne, tai apipjaustymas daromas tik aštuntą dieną po kūdikio pasveikimo: ši pasveikimo diena šiuo atveju prilyginama gimimo dienai.

Tačiau jei liga apėmusi tik vieną kokį organą, tai apipjaustymas daromas iš karto po pasveikimo. Tik žinoma, jei tai Šabatas arba šventinė diena, tai būtina palaukti dar vieną dieną. 

Apipjaustymo priedermę galima atlikti šviesuoju dienos metu, nuo saulės patekėjimo iki saulės laidos, nes pasakyta Toroje: „...aštuntą dieną”, tai yra šviesiuoju paros metu.

Bet kad neuždelsti priedermės vykdymo, priimta atlikti apipjaustymą ryte, o ne antroje dienos pusėje. Yra senas paprotys atlikti apipjaustymą „Šacharit” maldos pabaigoje.

Jei apipjaustymas atliekamas sinagogoje Šabato ar šventės metu, tai priimta tai daryti iš karto po „Šacharit” maldos prieš Toros skaitymą ir maldą „Musaf”. 


Apipjaustymo ceremonijos tvarka


Šios priedermės atlikimui yra pageidautinas „minjanas” (nors jo nebuvimas nėra priežastis neatlikti apipjaustymo).

Po apipjaustymo priimta rengti šventines vaišes.

Pirmas žmonijos istorijoje kūdikis, apipjaustytas aštuntą dieną po gimimo, buvo Icchakas. O apie jo tėvą Abrahamą pasakyta Toroje: „Ir surengė Abrahamas dideles vaišes Icchako atėmimo nuo krūties igamel (הגמל) dieną”.

Žodį הגמל galima padalinti į dvi dalis: מל ir הג.

Pirmojo gematrija yra 8, o žodis מל reiškia „apipjaustė”.

Tai užuomina į tai, kad Icchakas buvo apipjaustytas aštuntą savo gyvenimo dieną.

Vadinasi pasakymas apie „dideles iškilmes” turi ryšį ir su Icchako apipjaustymo diena.

Nuo to laiko, kai Abrahamas gavo šią priedermę iš Kūrėjo, ji vadinasi jo vardu: apipjaustymo ceremonijos metu kūdikio tėvas pasako palaiminimą: „Palaimintas... prisakęs mums įvesti jį į Abrahamo, mūsų tėvo, sąjungą!”

Dėl ypatingo šios priedermės svarbumo nepriimta kviesti į apipjaustymo ceremoniją: juk niekas negalės atsisakyti tokio kvietimo, tačiau iš kitos pusės, žmonės gali turėti neatidėliotinų reikalų būtent tą dieną ir tą valandą.

Todėl į apipjaustymo apeigas ne kviečia, o informuoja apie dieną ir valandą. 

Apipjaustymo priedermė sudaryta iš trijų dalių: milia, prija ir mecica.

Šią operaciją atlieka apipjaustymo specialistas מוהל mohel, kuris turi būti religingas ir savo specialybės žinovas (jis turi turėti oficialų leidimą užsiimti šiuo amatu).

Priimta suteikti ypatingą garbę kai kuriems „apipjaustymo” dalyviams.

Pirmiausia שושבינים šošvinim (arba idiš kalboje kvaters), jų funkcija įnešti kūdikį į patalpą, kurioje vyks apipjaustymas, o po procedūros išnešti iš jos.

Paprastai tai atlieka sutuoktinių pora arba sužadėtiniai, kurių vestuvių data numatyta netolimoje ateityje.

Moteris paima kūdikį iš motinos rankų ir atneša į tą vietą, kur vyks apipjaustymas į sinagogą ar iškilmių salę.

Ji perduoda kūdikį kvarterui, o jis tam, kuriam suteikta garbė paguldyti kūdikį ant „pranašo Elijahu krėslo”.

Tai antroji garbinga funkcija, tik pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kodėl šis krėslas vadinasi „pranašo Elijahu krėslas”.

Po to, kai pranašas Elijahu prisidėjo prie Baalo žynių žūties, Izraelio karalienė Izevel nusprendė nužudyti jį.

Elijahu pabėgo į dykumą ir ėmė kaltinti Izraelį už tai, kad jis „paliko Tavo sąjungą”.

Atsakė jam Kūrėjas: „Nuo šiol tu visada būsi ten, kur judėjai sudarys sąjungą su Manimi ir įsitikinsi, kad jie nepamiršo Mano sąjungos”.

Ir sako padavimas, kad nuo tada ir iki šios dienos nėra nei vieno apipjaustymo, kuriame nedalyvautų pranašas Elijahu.

Taip atsirado paprotys statyti specialų krėslą pranašui Elijahu, į kurį prieš pat apipjaustymą guldomas kūdikis. 

Tačiau didžiausia garbė tenka tam, kuris apipjaustymo metu laiko kūdikį ant kelių.

Šis žmogus vadinasi סנדק sandak (nuo graikų žodžio, reiškiančio „globėjas”).

Pagerbiami ir kiti svečiai: nuimantys kūdikį nuo „Elijahu krėslo”; taip pat tas, kuris pasako kūdikio vardą ir visus įmanomus gerus palinkėjimus tam, kuris tuo metu laiko kūdikį rankose.

Šitaip pagerbiami artimi giminaičiai ir svečiai. 

Kai įnešamas kūdikis, visi dalyviai atsistoja ir pasako: „Palaimintas ateinantis!”, nes Toroje pasakyta, kad sudarant sąjungą su Kūrėju visa tauta stovėjo.

Tada kvater skaito ištraukas iš Tanacho ir visi dalyviai sako kartu su juo: „Klausyk Izraeli, Kūrėjas, mūsų Dievas, Kūrėjas vienas!”, po to du kartus: „Kūrėjas Viešpats, Kūrėjas viešpatavo, Kūrėjas viešpataus per amžių amžius!” O po to taip pat du kartus: „Kūrėjau, išgelbėk mus!” ir „Kūrėjau, atsiųsk mums pasisekimą!”.

Tada kūdikis dedamas ant "pranašo Elijahu krėslo” ir visi susirinkusieji sako: „Šis krėslas pranašo Elijahu krėslas, tebus palaiminta jo atmintis!”, o מוהל priduria: „Tavo pagalbos viliuosi, Kūrėjau! Tavo pagalbos tikėjausi ir Tavo priedermes vykdžiau”.

Mohel prašo kūdikio tėvo leidimo įvykdyti šią Toros priedermę, nes iš tikrųjų apipjaustymą turėtų atlikti pats kūdikio tėvas, o mohel jį tik pakeičia. 

Ir taip, sandak paima kūdikį ant kelių, ir mohel pasako palaiminimą: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs atlikti apipjaustymą!”.

Ir tuo metu, kai mohel atlieka apipjaustymą, kūdikio tėvas pasako palaiminimą: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs mums įvesti jį Abrahamo sąjungą! Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, davęs mums gyvenimą, palaikantis mus ir leidęs mums sulaukti šio laiko!” Visi atsako: „Amen! Taip, kaip jis įėjo į šią sąjungą, taip tegul ateis prie Toros, į „chupa” ir prie gerų darbų!”

Nupjautą apyvarpę mohel meta į iš anksto paruoštą smėlį ar žemę kaip ženklą Toros pažado įgyvendinimui: „Tebus tavo palikuonys gausūs kaip žemės dulkės ir kaip smėlis prie jūros kranto”.

Ir vėl suteikiama garbė svarbiausiems svečiams: vienas iš jų laiko kūdikį ant rankų, o vienas jų (arba pats mohel) ima taurę vyno ir sako du palaiminimus: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, sukuriantis vynuogės vaisių!” ir „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Kuris pašventinai Savo mylimąjį dar prieš jo gimimą... Palaimintas Tu, Kūrėjau, sudarantis sąjungą!”

Priimta nupilti vyno ir lašelį įlašinti kūdikiui į burną.

Ir po to tęsiama: „Kūrėjau mūsų, ir mūsų tėvų Dieve! Išsaugok šį kūdikį jo tėvui ir jo motinai ir tegul bus jo vardas Izraelyje (čia tėvas pasako, kokiu vardu bus pavadintas kūdikis ir jo tėvo vardas). Tesidžiaugia tėvas savo sūnumi ir motina savo įsčių vaisiumi, kaip parašyta: „Tesidžiaugia tavo tėvas ir tavo motina, tegul džiūgauja pagimdžiusioji tave!” Ir pasakyta: „Ir praėjau aš pro tave ir pamačiau tave kad guli tu savo kraujyje. Ir pasakiau aš tau: Savo kraujyje gyvuosi!” Ir pasakyta: „Amžinai atsimena Jis Savo sąjungą žodį, prisakytą tūkstančiui kartų sąjungą, sudarytą su Abrahamu, ir priesaiką, duotą Icchakui. Ir nustatė jis tai kaip įstatymą Jakovui, Izraeliui kaip amžiną sąjungą!”. Ir pasakyta: „Ir apipjaustė Abrahamas savo sūnų Icchaką aštuntą dieną, kaip prisakė jam Kūrėjas”. Dėkokite Kūrėjui, nes Jis geras ir amžiams Jo malonė! Dėkokite Kūrėjui, nes Jis geras ir amžiams Jo malonė! Šis mažylis (pasakomas kūdikio vardas) tegul taps dideliu, taip, kaip jis įėjo į šią sąjungą, taip tegul ateis prie Toros, į „chupą” ir prie gerų darbų!”

Kai sakantis šiuos žodžius sako: „...ir savo kraujyje gyvuosi” ir „Dėkokite Kūrėjui, nes Jis geras ir amžiams Jo malonė...”, visi dalyviai kartoja tai su juo. 

Tradiciškai mama nusprendžia, koks bus sūnaus vardas.

Priimta suteikti jam dėdės arba kito šeimos nario (mirusio) vardą, kurį nori įamžinti.

Sefardų šeimose įprasta suteikti berniukui senelio vardą, net jei jis gyvas. 

Priimta taip pat, kad pagrindiniai asmenys, dalyvaujantys apipjaustymo ceremonijoje (tėvas, mohel, sandak), apsigaubtų talitu.

Ties žodžiais „...ir savo kraujyje gyvuosi” kūdikiui duodamas dar lašelis vyno.

Ceremonija baigiama „Aleinu” maldos skaitymu, ir po jos „Kadiš jatom”, tada prasideda šventinės vaišės.

Pagal tradiciją, jų metu dainuojama: „Tuo metu, kai gelmės virto sausuma, naują dainą dainavo išgelbėtieji”. 

„Birkat amazon” po vaišių turi specialius intarpus: jei yra „minjanas”, tai kviečiantis „zimunui” sako: „Išaukštinkime Jo vardą ištikimų Jam tarpe palaiminti Jūs Kūrėjui...”.

Ši ištrauka sudaryta iš keturių posmelių, į kiekvieną kurių susirinkusieji atsako: „Išaukštinkime Jo vardą” ir t.t., o pabaigoje, kai prieinama prie žodžių: „...ir suraskime Kūrėjo ir žmonių akyse palankumą ir malonę”, pridedami dar šeši posmeliai, kiekvienas kurių prasideda žodžiu „gailestingas" ir išreiškia gerus palinkėjimus naujagimio tėvams: „Tegul jo rankos ir širdis tarnauja Kūrėjui!”, o taip pat palaiminimą, skirtą mohel.

O paskutiniame, šeštame stulpelyje, kalbama apie tikėjimą greitu Mašijacho atėjimu.


 O gimus mergaitei?


Gimusiam berniukui vardas suteikiamas apipjaustymo metu, o mergaitei tada, kai po jos gimimo tėvas pirmą kartą yra pakviečiamas Toros skaitymui.

Po berniuko gimimo tėvas taip pat yra kviečiamas skaityti Torą artimiausiąjį pirmadienį, ketvirtadienį arba Šabatą, ir tada už gimdyvę ir kūdikį yra perskaitoma speciali malda „Mi šeberach“.

Naujagimio berniuko, kuris dar neapipjaustytas, vardas dar nesakomas, o mergaitei vardas suteikiamas būtent tada kai tėvas pakviečiamas skaityti Torą.

Gimdyvė turi padėkoti Kūrėjui už sėkmingą gimdymą ir pasakyti palaiminimą „Agomel“, nepriklausomai nuo to, kas gimė berniukas ar mergaitė.

Gimdyvė pasako palaiminimą dalyvaujant 10 vyrų, kaip pasakyta Tehilim knygoje 107 skyriuje: „Ir išaukštins Jį susirinkus tautai ir prieš išminčių tarybą pašlovins Jį“. „Susirinkus tautai“ reiškia „minjaną“ (10 vyrų), o „prieš išminčių tarybą“ reiškia „dalyvaujant Toros išminčiams“. Todėl pageidautina, kad gimdyvei sakant palaiminimą „Agomel“, tarp dalyvaujančių būtų bent du Toros išminčiai.

Jei gimė mergaitė, priimta sukviesti „minjaną“ namuose, kad gimdyvė galėtų pasakyti palaiminimą „Agomel“.

Kitas variantas: ji ateina į sinagogą tą dieną, kai jos vyras pakviestas skaityti Torą ir po Toros skaitymo yra sakoma malda „Mi šeberach“, tada ji ir pasako palaiminimą „Agomel“.

Pageidautina, kad motina, kuriai gimė berniukas, pasakytų palaiminimą „Agomel“ ne vėliau, kaip 40 dienų po gimdymo, o pagimdžiusi mergaitę ne vėliau kaip po 80 dienų.


„Šalom zachar“


Šabatą tarp berniuko gimimo dienos ir jo apipjaustymo dienos priimta rinktis jo tėvų namuose ypatingoms vaišėms, besivadinančioms שלום זכר „Šalom zachar“ („berniuko gerovė“).

Šio pavadinimo prasmė ta, kad šiomis vaišėmis tarsi sveikinamas naujagimis.

Šiame pavadinime yra taip pat simbolinė prasmė: kadangi vaišės vyksta Šabato vakarą, žodį zachar זכר („berniukas“) galima perskaityti ir kaip „zecher“ (atmintis) – atmintis apie pasaulio Sukūrimą ir apie išėjimą iš Egipto, ką simbolizuoja Šabatas.

Talmudas sako, kad gimus vaikui, atskrenda angelas ir lengvai paliečia jo lūpas. Tuo momentu kūdikis užmiršta visą Torą, kurią jis mokėjo iki savo gimimo, ir dabar jis turi įgyti šias žinias savo jėgomis, o ne naudotis jau esančiomis.

Simboliškai, su liūdesiu, jog kūdikis pamiršo visą Torą, kurią tobulai žinojo, „Šalom zachar“ metu valgomi lęšiai ir žirniai – gedinčiųjų maistas.

Kas liečia lęšius, tai šis paprotys aiškinamas taip: kaip lęšis neturi burnos, taip ir naujagimis tarsi neturi burnos pasiskųsti netektimi.

Žodžio pe פה („burna“) gematrija – 85, o žodžio „mila“ מילה („apipjaustymas“) gematrija – taip pat 85 – juk kūdikis dar neapipjaustytas!

Yra priimta surinkti prie dar neapipjaustyto kūdikio lovelės vaikus, kurie choru skaito „Mi šeberach“, ir taip jau nuo dabar pratinti jį prie priedermių vykdymo.

Naktį prieš apipjaustymą priimta nemiegoti ir iki ryto mokytis Torą.