kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • לאחר שאנו יודעים היטב את מדת הטוב המקווה כצלמו ודמותו, עלינו להתבונן בדברים והאמצעים העומדים לרשותנו כדי להחיש את הטוב והאושר. בעה''ס, השלו בעולם Kai jau išsiaiškinome, kas yra visų laukiamas gerumas, reikia įsižiūrėti į mums realiai pasiekiamas priemones, kad pagreitinti šį „gerumą“ ir „laimę“. (Baal Sulamas „Taika Pasaulyje“)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

בר־מצווה „Bar-micva“

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį



Vaikų auklėjimas judaizme užima labai svarbią vietą. Čia neturime galimybės apžvelgti visų šią temą liečiančių įstatymų smulkmenų, todėl apsiribosime tik keletu Toros nuorodų.

„Ir papasakok savo sūnui...“, „...kad pasakotum savo sūnui ir savo anūkui...“, „...ir kartok juos [Toros žodžius] savo sūnui“ tai tik nedaugelis pavyzdžių rūpinimosi tuo, jog auganti karta mokytųsi Toros. Patarlių knygoje pasakyta: „Gailintis rykštės savo sūnui nekenčia jo, o mylintis jį - auklėja“.

Bendrai Halacha nurodo, kad vaiko auklėjimas turi prasidėti nuo ankstyvo amžiaus.

Žinoma istorija, kaip rabi Jehošua ben Chananja [1] tapo vienu iškiliausių tanajų. Tai buvo jo mamos nuopelnas, kuri statė lopšį ten, kur išminčiai mokėsi Toros, kad jo ausys nuo pat kūdikystės būtų įpratę prie šventų žodžių.

Ir kai rabi Jehošua ben Chananja mokytojas rabanas Jochananas ben Zakai [2] vardijo savo geriausių mokinių savybes, jis pažymėjo būtent šį faktą. „Laiminga pagimdžiusi jį“ pasakė jis. Tai yra, visi rabi Jehošua ben Chananja nuopelnai ir gabumai yra tik dėka jo mamos, išmokiusios jį dar nuo vystyklų mylėti Toros žodžius.

Viena pačių svarbiausių „stotelių“ žmogaus gyvenime yra momentas, kai jis „priima ant savęs Toros ir priedermių vykdymo jungą“ tai yra, kai berniukui sueina 13 metų ir jis tampa „bar-micva“ בר־מצווה pažodžiui „priedermes [vykdantis] sūnus“.

Mergaitė tampa „bat-micva“ בת־מצווה („priedermes [vykdanti] dukra“) metais anksčiau kai jai sueina 12 metų.

Beje, skirtingai nei „bar-micva“, tas, kas sulaužė Toros įstatymą, vadinasi „bal-avera“, pažodžiui „prasižengęs vyras“. Kodėl pirmu atveju vartojamas žodis „bar“, t.y. „sūnus“, o antru atveju „bal“, t.y. „vyras“?

Šie pavadinimai atspindi ryšį tarp žmogaus ir jo elgesio. Judėjas yra surištas su Toros priedermėmis amžiams panašiai, kaip sūnus surištas su tėvu nepertraukiamais giminystės saitais.

O štai žmogaus ryšys su prasižengimu yra laikinas žmogus visada gali nutraukti šį ryšį ir padaryti tšuva (atgailą, sugrįžimą) panašiai, kaip vyras gali išsiskirti su žmona...


 Nuo kokio amžiaus žmogus privalo laikytis visų priedermių?


Mišna traktatas Avot 1 skyriuje nustato: „Nuo penkių metų - mokosi Rašytinę Torą, nuo dešimties Mišną, nuo trylikos vykdo visas priedermes“.

Tačiau kodėl Mišna 13 metų amžių vadina būtent tuo laiku, kai reikia pradėti vykdyti visas priedermes? Juk rašytinėje Toroje nieko apie tai nepasakyta.

Kaip žinoma, visi nurodymai buvo duoti Moše ant Sinajaus žodžiu. Tai pasakytina ir apie matavimo, svorio, ir dydžio sistemą.

Bet taip taip ir apie amžių, nuo kurio pilnai priimamas „priedermių jungas“.

Tiesa, užuomina apie tai yra ir Rašytinėje Toroje.

Kai Jakovo sūnūs Šimonas ir Levi įsiveržė į Šchemo miestą, kad atkeršytų už savo sesers garbės išniekinimą, kiekvienas jų Toros yra vadinamas איש „vyras“, tai yra suaugęs vyras: „Ir paėmė ... kiekvienas vyras savo kardą“. Levi tuo metu buvo lygiai 13 metų ir iš to išeina, kad pats jauniausias amžius, nuo kurio judėjas pradeda vadintis vyru, yra 13 metų (Šimonas tuo metu buvo vyresnis).

Iš kitos pusės, kai Tora kalba apie priedermes, vienodai priklausančias ir vyrui, ir moteriai, ji naudoja išsireiškimą איש או אישה („vyras arba moteris“) tai yra, tos priedermės vykdymas priklauso tik tam, kuris vadinasi איש או אישה.

Beje, Becaleliui [3], Laikinosios Pastogės statytojui, buvo 13 metų, kai jis nusipelnė to, kad Kūrėjas apšvietė jį Savo dvasia ir jis galėjo atlikti tokią išaukštintą ir tokią sunkią užduotį.

Ir dar vieną užuominą išminčiai pateikia iš Rašytinės Toros.

Ješaja knygoje parašyta: „Šią tautą [עם זו] sukūriau Aš dėl Savęs Mano šlovę papasakos“. Žodžio זו gematrija yra 13, tai yra tik sulaukę 13 metų amžiaus, šios tautos sūnūs turi šlovinti Kūrėją.

Kaip jau buvo minėta,  „bar-micva“ įstatymas Moše buvo perduotas ant Sinajaus žodžiu.

Mergaitės fiziškai ir dvasiškai subręsta anksčiau, nei berniukai. Pasakyta Toroje: „Ir sukūrė [ויבן] Kūrėjas ... moterį“. Apie šį žodį ויבן vajiven pažodžiui „pastatė“ išminčiai sako, jog jis giminingas žodžiui בינה bina („supratimas“) ir iš čia daro išvadą, kad „moteriai duotas didesnis sugebėjimas suprasti, nei vyrui“.

Berniukas ar mergaitė, sulaukę amžiaus, nuo kurio pradedamos vykdyti priedermės, turi būti pilnai sulaukę šio amžiaus: mergaitė turi būti lygiai 12-kos metų, o berniukas 13-kos, t.y. lygiai 12 arba 13 metų ir viena diena.

Tai reiškia, kad jeigu berniukas gimė adaro mėnesį įprastais metais, o 13 metų jam sueina keliamaisiais metais, kuriame yra du adaro mėnesiai, tai jis tampa „bar-micva“ antrąjį adarą.

Praktiškai pirmoji Toros priedermė, kurią berniukas turi įvykdyti sulaukęs 13 metų tai „Šma“ skaitymas „Maarivo“ maldoje juk judėjų para prasideda nuo saulės laidos.

Vadinasi, 13-mečiu pilnąja to žodžio prasme jis tampa saulei nusileidus. Reikia pastebėti, kad galbūt dėl tos priežasties rabi Jehuda ben Anasi, Mišnos sudarytojas ir redaktorius, traktate Brachot klausimą apie „Šma“ skaitymo laiką vakare, svarsto pirmiau už klausimą apie „Šma“ skaitymo laiką ryte. Juk „Šma“ skaitymas būtent vakare pirmoji priedermė gyvenime, kuri įvykdoma tapus „bar-micva“.

Tačiau išoriniu „bar-micva“ simboliu yra dvi kitos priedermės, kurios pradedamos vykdyti, sulaukus pilnametystės: užsidėti „tfiliną“ ir skaityti Torą.

Iš tiesų „bar-micva“ užsideda „tfiliną“ tą dieną ne pirmą kartą.

Jau kurį laiką iki pilnametystės jis pradeda vykdyti šią priedermę, mokindamasis teisingai užsidėti „tfiliną“ ant galvos ir ant rankos bei teisingai užsirišti dirželius.

Apie tai, nuo kokio tiksliai amžiaus jis turi pradėti mokintis, yra įvairių nuomonių.

Paprastai berniukas pradeda to mokintis likus mėnesiui iki „bar-micva“ ceremonijos.

Jei berniukas neturi tėvo, tradicija liepia jam pradėti dėtis „tfiliną“ lygiai metai iki „bar-micva“.

Nuo seniausių laikų Halachos kodifikatoriai svarsto klausimą: ar berniukas, sulaukęs trylikos metų, turi sakyti palaiminimą „Šeechejanu“, kai pirmą kartą užsideda „tfiliną“ ne „treniravimosi“ tikslais, bet vykdydamas Toros priedermę.

Yra nuomonė, jog tam, kad neliktų abejonių, berniukui pageidautina pasiūti naują kostiumą ir jei jis pirmą sykį juo apsivilks savo „bar-micva“ dieną, ir pasakys palaiminimą „Šeechejanu“, tai jis bus skirtas ir tam kostiumui, ir visoms priedermėms, kurias jis nuo to laiko pradeda vykdyti.

Daugelyje bendruomenių, ypatingai sefardų, priimta, kad berniukas apsigaubtų „talitu“ jau „Šacharit“ maldos metu savo „bar-micva“ dieną. Kitose bendruomenėse „talitu“ apsigaubia tik vedę žmonės.

Iš karto po to, kai berniukui sueina 13 metų, jis turi būti pakviestas Toros skaitymui  jau kaip suaugęs žmogus.

Ši galimybė jam suteikiama artimiausią dieną, kai yra skaitoma Tora: tai yra pirmadienį, ketvirtadienį arba per Šabatą.

Nuo tai laiko jis yra prijungiamas prie „minjano“.

Yra ir tokia tradicija: berniukas kviečiamas Toros skaitymui artimiausią šiokiadienį po jo „bar-micva“, o po to artimiausią „Šabatą“, kada jam paskiriamas „haftaros“ skaitymas.

Iš esmės, „haftarą“ skaityti gali ir berniukas, dar nesulaukęs 13 metų amžiaus: juk maftiras neįeina į tą septynių žmonių skaičių, kurie būtinai yra pakviečiami skaityti Torą per Šabatą (jie būtinai turi būti vyresni nei 13 metų!).

Todėl, jei „bar-micva“ švenčiama Šabato, einančio prieš jo gimimo dieną metu, berniuką gali pakviesti kaip maftirą tik per tuos Šabatus, kurių metu maftirui yra skaitomos tos Toros eilutės, kurias skaitantysis jau vieną kartą perskaitė septintajam iš pakviestų.

Tačiau tų Šabatų metu, kai maftirui yra skaitoma kas nors kita pavyzdžiui roš-chodeš arba šventinių Šabatų metu arba kai būna ypatingieji Šabatai (Šabat-škalim, Šabat-para, Šabat-chazon ir kt.) tada berniukui, kuriam dar nėra 13 metų, patikėti „haftaros“ skaitymo negalima.

Jei „bar-micva“ pažymima artimiausiąjį Šabatą po gimimo dienos, tai berniukas gali būti pakviestas kaip vienas iš septynių pakviestųjų skaityti Torą arba kaip maftiras.

Tačiau tai neliečia tų Šabatų, kai „haftaros“ skaitymas yra Toros priedermė, pvz.: Šabat zachor arba Šabat para.

Paprastai tų Šabatų metu berniukas, kaip maftiras nėra kviečiamas, o ši garbė suteikiama rabinui arba kitam gerbiamam bendruomenės nariui.


„Palaimintas išlaisvinęs mane“


Pabaigus skaityti tą Toros ištrauką, kuriai buvo pakviestas iškilmių herojus, jo tėvas, stovintis šalia, pasako palaiminimą: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, išlaisvinantis mane nuo atsakomybės už jį!“

Pirmoji šio palaiminimo reikšmė tai dėkingumas Kūrėjui už tai, kad Jis davė tėvui šį sūnų, kurį jis užaugino, išauklėjo ir kuris dabar stovi prie Toros, ir nuo šiol pats atsako už savo veiksmus.

Antra, visą tą laiką iki 13 metų, berniukui poveikį darė tėvo veiksmai ir kiekviena nuodėmė, padaryta tėvo, atsiliepdavo sūnui.

Ir jei berniukui kas nors atsitikdavo, tėvas galėjo priekaištauti tik pats sau: juk tai jis savo veiksmais sąlygojo tai, kas atsitiko jo sūnui. 

Tačiau nuo šios dienos sūnus neturi jokio ryšio su tėvo poelgiais ir negali tapti priemone nubausti tėvą už jo elgesį. Todėl tėvas ir sako tokį palaiminimą.


„Saldainių lietus“ ir šventinės vaišės


Po to, kai berniukas pasako paskutinius palaiminimus, priimta apipilti jį saldainiais ir riešutais.

Ši tradicija atėjo iš tokio pat „saldainių lietaus“, skirto jaunikiui, pakviestam skaityti Toros.

Tuo pačiu žmonės jaunikiui ir nuotakai linki laimingo gyvenimo, pilno visokeriopo gerumo.

Tą pačią prasmę šis paprotys turi ir „bar-micva“ metu juk berniukas, sulaukęs pilnametystės, panašus į jaunikį vestuvių išvakarėse.

Labai svarbi „bar-micva“ šventimo dalis užbaigiančios iškilmes šventinės vaišės.

Jų metu berniukas pirmą kartą savo gyvenime sako kalbą, kurioje jis dėkoja savo tėvams už tai, kad jį išauklėjo ir iliustruoja tai, paskaitydamas nedidelę paskaitą, skirtą kokiam nors klausimui, susijusiam su Toros supratimu.

Čia slypi pagrindinis šventės akcentas, juk tuo metu šventės „kaltininkui“ yra suteikiama proga parodyti, ką jis suspėjo iki šio laiko išmokti.

Mergaitei, sulaukusiai 12 metų, taip pat yra priimta rengti šventę, tačiau siaurame jos artimųjų bei draugių rate.

Mergaitė taip pat sako žodžius, pripildytus meilės tėvams, bei Toros išminties ir supratimo.





[1] Rabi Jehošua ben Chananja vienas didžiausių antros kartos tanajų, iškilus rabano Jochanano ben Zachajaus mokinys. Po savo mokytojo mirties tapo Aukščiausiojo teismo pirmininku (Sanhedrino vyriausiuoju buvo rabi Gamlielis). Gyveno miestelyje Pekiin. Atliko svarbius visuomeninius pavedimus - t.y. keletą kartų buvo judėjų delegacijų, vykusių į Romą, sudėtyje.


[2] Raban Jochanan ben Zakai iškiliausias iš Toros išminčių pirmoje tanajų kartoje. Gyveno epochoje prieš Šventyklos sugriovimą ir mirė praėjus 10 metų po jos sugriovimo.

Buvo pats jauniausias Hilelio Vyresniojo mokinys ir pasižymėjo ypatingomis pastangomis Toros mokymesi ir išskirtine erudicija. 

Buvo vienas svarbiausių Sanhedrino narių. Iškilus dvasinio nuosmukio grėsmei, atsiradusiai dėl Šventyklos sugriovimo ir politinės laisvės praradimo, pagrindinį tarnavimo Kūrėjui akcentą iš aukojimų jis perkėlė į Toros mokymą. Dėl to neilgai trukus iki Šventyklos sugriovimo su savo mokinių pagalba persikėlė iš Jeruzalės į Javne miestą, kuriame įsteigė didelę ješivą, greitai tapusią svarbiausiu judėjų dvasiniu centru. Po Šventyklos sugriovimo Javne įsikūrė Sanhedrinas.

Rabi Jochanan ben Zakai tarp savo amžininkų pelnė tokią pagarbą, kad jam buvo suteiktas titulas „raban“ nežiūrint į tai, kad jis nepriklausė Hilelio Vyresniojo palikuonims, kurie pagal tradiciją buvo vadinami „raban“.


[3] Becalelis meistras, mokėjęs meistriškai apdirbti metalą, medį ir akmenį. Moše paskyrė jį vadovauti meistrams, stačiusiems Laikinąją Pastogę ir gaminusiems rūbus šventikams (žr. Šmot 31:1-11).