kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • תקעו בחדש שופר בכסה ליום חגנו: תהלים פא' ד Pūskite šį mėnesį Šofarą savo laiku („uždengtą“) šventės dieną. (Tehilim 81 – 4)
  • Gerų ir saldžių metų!
  • !שנה טובה ומתוקה
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Šeimyninio gyvenimo tyrumas

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį


„Izraelio viltis Kūrėjas”: kaip „mikve” apvalo susitepusius, taip Kūrėjas apvalo Izraelį. (Jona 8, 9)

Praėjusiame skyriuje apžvelgėme įstatymus ir papročius, susijusius su vestuvėmis.

Dabar pereisime prie įstatymų, kurie reguliuoja šeimyninį gyvenimą ir pradėsime nuo pagrindinio klausimo:

Kaip nustatoma vestuvių data?


Kaip jau buvo minėta, nustatant vestuvių datą nėra orientuojamasi pagal galimybę išsinuomoti geresnę salę, pagal egzaminus, atostogas arba artimųjų sugrįžimą iš užsienio.

Į šiuos faktorius dėmesys kreipiamas tik tada, jei jie sutampa su pagrindiniu su jaunosios menstruacijų ciklu.

Reikia žinoti, kad menstruacijų metu jaunikis negali prie jaunosios prisiliesti ji „nida“ ir tik po to, kai ji nustatys „švaros ribą“ ir atskaičiuos  „septynias švarias dienas” (apie tai bus pasakojama vėliau), pasiners į  „mikvos” vandenį tik tada ji gali įeiti į santuokinį ryšį.

Vadinasi, dienos, tinkamos  „chupai”, yra dienos, sekančios po  „septynių švarių dienų”.

Kas tai „nida“? Kas tai  „septynios švarios dienos”? Ir galiausiai, kas tai  „mikve”?

Pirmiausiai reikia pasakyti, kad visa šeimyninio gyvenimo tyrumo tema yra viena iš pačių sudėtingiausių temų judėjų šeimos gyvenime.

Jai paskirta nemažai knygų, šis klausimas yra svarstomas iš įvairių požiūrio taškų.

Šiame skyriuje pabandysime peržvelgti visų šių įstatymų esmę iš Halachos pozicijos ir iš pasaulėžiūros aspekto.

 „Mikve” - sugrįžimas prie gyvo vandens šaltinio


Reikia pasakyti, kad įstatymai apie šeimyninio gyvenimo tyrumą priklauso tai Toros įstatymų kategorijai, kurių suprasti protu neįmanoma ir kuriuos reikia vykdyti, paklūstant Kūrėjo valiai.

Tiesa, statistiniai duomenys teigia, kad medicininiu ir higieniniu požiūriu šie įstatymai atneša didelę naudą.

Taip tvirtina nemažai pasaulyje žinomų gydytojų, tame tarpe ir ne judėjų. Ir vis tik kaip ir apie kašrutą bei apipjaustymą negalime teigti, kad šių įstatymų pagrindas yra tik rūpinimasis sveikata.

Tikintis judėjas vykdo šiuos įstatymus todėl, kad tai yra Kūrėjo noras, kuris yra aukščiau už mūsų supratimą.

נדה (nida”) sąvoka, priskiriama išskirtinai moterims. Tai viena iš trijų specifinių moters priedermių.

Šių priedermių pavadinimų abreviatūra yra žodis החן („žavesys”): הדלקת נר Šabato žvakių uždegimas, חלה atskyrimas nuo chalos tešlos ir נדה  „nida”. Bet, žinoma, ir vyras turi žinoti šiuos įstatymus, nes atsakomybė už jų vykdymą priklauso abiems sutuoktiniams.

Pasakojime apie Pasaulio sukūrimą randame užuominą apie panirimą į  „mikve” vandenis.

Sausumos dar nebuvo, visas pasaulis buvo apsuptas vandeniu, ir „Kūrėjo dvasia sklandė ant vandens paviršiaus”.

Antrąją Kūrimo dieną buvo sukurtas dangaus skliautas kaip vandenų padalinimo į aukštutinius ir žemutinius pasekmė, bet sausuma dar pasiliko po vandeniu.

Tiktai trečiąją dieną Kūrėjas pasakė: „Tegul susirenka vanduo po dangaus skliautu į vieną vietą ir teatsiranda sausuma!“

Ir toliau pasakyta: „Ir pavadino Kūrėjas sausumą žeme, o vandens telkinius jūromis, ir pamatė Kūrėjas, kad gerai“.

Vanduo pirmapradės pasaulio būsenos simbolis.

Žmogui, susitepusiam, pvz.: prisilietimu prie lavono arba moteriai, kuriai prasidėjo menstruacijos, nėra geresnio būdu apsivalyti, kaip sugrįžti prie savo pirminio šaltinio, kuris sunaikina bet kokį nešvarumą prie gyvo vandens šaltinio, prie šaltinių, duodančių mums vandenį nuo pirmųjų pasaulio gyvavimo dienų tai šaltinių vanduo arba lietaus vanduo, susirenkantis „mikvoje“ be žmogaus pagalbos.

Pasinėrimas šaltinio vandenyje arba „mikvoje“ leidžia žmogui pilnai apsivalyti nuo visų nešvarumų. Žmogus tarsi gimsta iš naujo.

Tora sako apie tai: „Tačiau šaltinis ir vandens telkinys, kur susirenka vanduo, bus švarus“.

Tai yra, jei indas susiteršė, nieko nelieka, kaip tik jį sudaužyti ir tik po to, kai jis grįžta iš puodžiaus vėl sveikas, galima juo naudotis.

Taip ir žmogus susiteršęs jis turi grįžti prie Kūrimo šaltinio, pasinerti į gyvą vandenį, ir tada jis tarsi gimsta iš naujo, apsivalęs nuo bet kokio susitepimo.

Reikia pabrėžti, jog kalba eina ne apie fizinį, o apie dvasinį nešvarumą.

Šios sąvokos panašios, bet toli gražu ne vienodos.

Nuo fizinio nešvarumo galima nusiprausti po dušu, tačiau dvasinė švara pasiekiama tik pirmapradžiuose vandenyse natūralioje vandens stichijoje.

Tiesa, apsišvarinimas nuo fizinio nešvarumo yra būtina sąlyga panėrimui į „mikvos“ vandenis, tačiau jokiu būdu nepakeičia jo.

„Nida”


Moteris, kurios „šaltinis“ atsivėrė ir ji pamatė lašelį kraujo tegul ir patį mažiausią, kaip garstyčios grūdas, tegul ir ne įprastomis jos menstruacijų ciklo dienomis iškart tampa draudžiama savo vyrui ir vadinasi „nida” (pažodžiui „nutolusi“).

Pats žodis parodo, kad ji turi išlaikyti atstumą tarp savęs ir vyro, ir griežtai susilaikyti nuo intymių santykių.

Reikia pastebėti, kad kraujo lašelis gali pasirodyti moters nėštumo ar žindymo laikotarpiu (tuo metu paprastai moterims menstruacijų nebūna).

Ir tokiu atveju ji taip pat skaitosi „nida”.

Tora sako: „Ir prie moters, kai ji „nida“, kai ji nešvarume, nesiartink...“.

Vyrui ir moteriai, nesusilaikantiems nuo fizinio artumo moters menstruacijų metu, Kūrėjas yra itin griežtas: jiems gresia „karet“, dvasinė bausmė, paskelbta Dangaus Teismo.

Apie tai pasakyta Toroje (Vaikra, 20:18): „Jei vyras atsiguls su moterimi jos menstruacijų periodu, ir atvers jos nuogumą, už tai, kad apnuogino jos „šaltinį“ ir už tai, kad ji apnuogino savo kraujo šaltinį, abu bus atskirti nuo savo tautos“.

Moteris tampa „nida“ ne tik tada, kai patiria kraujavimą, bet ir tada, kai ant savo rūbų aptinka kraujo dėmę.

Reikia pabrėžti, kad ji vyrui tampa draudžiama ne nuo tada, kai pamatė kraują, bet nuo to paros momento, kai, pagal jos paskaičiavimus, turi prasidėti menstruacijos (žr.žemiau).

Sveikos moters menstruacijų ciklas paprastai yra reguliarus. Čia galimi 4 variantai:

1. Yra moterų, kurių menstruacijos visada prasideda tą pačią mėnesio dieną;

2. Kai kurių moterų menstruacijos prasideda visada praėjus atitinkamam dienų skaičiui (pavyzdžiui 30), nepriklausomai nuo to, kokią mėnesio dieną jos prasideda;

3. Kai kurioms moterims laiko tarpai tarp menstruacijų vis didėja arba vis mažėja. Pavyzdžiui 30 dienų, 29, 28. Arba atvirkščiai 28, 29, 30. Pastebėjus tokią progresiją tris kartus, galima numatyti, kada menstruacijos prasidės ketvirtą kartą;

4. Yra moterų, kurioms trijų mėnesių bėgyje menstruacijos buvo nereguliarios, tačiau kiekvieną kartą prieš jų atsiradimą atsirasdavo tam tikri požymiai: skausmai tam tikrose kūno vietose, drebulys keliuose, silpnumo, nuovargio pojūtis, čiaudėjimo priepuoliai ir kt. Jei tai pasikartoja tris kartus, tai laikoma būdingu menstruacijų pradžios požymiu.

Ir taip, artėjant menstruacijų pradžios tikimybei, moteris turi atsiskirti nuo vyro.

Nuo kokio momento reikia nutraukti intymius ryšius su sutuoktiniu?

Halacha nurodo tai padaryti vieną parą prieš menstruacijas tai yra maždaug 12 valandų anksčiau („para“ čia turima omenyje 12 dienos arba nakties valandų, tai yra arba šviesusis arba tamsusis paros metas).

Taigi, jei menstruacijų laukiama ryte, intymūs santykiai yra nutraukiami jau prieš tai einančią naktį.

Tačiau, jeigu menstruacijos turi prasidėti vakare, tokiu atveju sutuoktiniai vis tiek turi atsiskirti nuo prieš tai buvusios dienos saulėlydžio.

Moteris, kurios menstruacijų ciklas nepriklauso nei vienam iš išvardintų dėsningumų, turi pasitarti su rabinu.

Pasitarti ji turi ir tuo atveju, jei ant drabužių atsiradusi dėmė yra neaiškios kilmės, ir bendrai bet kuriuo atveju, kai yra nors šešėlis abejonės, kad moteris lieka nešvarumo periode.


Kaip apvaloma „nida“?


Kad apsivalyti, „nida“ turi atlikti keturis dalykus:

1. sulaukti menstruacijų ciklo pabaigos;

2. nustatyti „švaros ribą“;

3. atskaičiuoti „septynias švarias dienas“;

4. pasinerti į „mikve“, laikantis visų Halachos reikalavimų.


„Švarumo riba“


Po menstruacijų ciklo pabaigos (kuris paprastai trunka 5-6 dienas), prieš nusileidžiant saulei, moteris turi kruopščiai nusiprausti šiltu vandeniu, po to paimti gabaliuką vatos arba švarios baltos medžiagos ir įvesti giliai į makštį.

Atsargiai pasukioti vatos ar medžiagos gabalėlį ir ištraukus apžiūrėti dienos šviesoje, ar nėra kraujo pėdsakų.

Jei vata švari, vadinasi „švarumo riba“ nustatyta.

O jeigu aptikti kraujo pėdsakai, tai galima iš karto pradėti pakartotiną patikrinimą.

Jei ir tada randama kraujo, vadinasi reikia palaukti dar vieną dieną ir patikrinimą atlikti sekančią dieną, prieš saulės laidą.

Taigi, jei „švarumo riba“ nustatyta, reikia pakeisti patalynę, apsivilkti švarius (pageidautina baltus) apatinius, ir pradėti „septynių švarių dienų“ skaičiavimą.


„Septynios švarios dienos“


Šis periodas prasideda tą dieną, kai buvo atliktas „švarumo ribos“ nustatymas, nusileidus saulei ir tęsiasi lygiai septynias paras.

Kiekvieną iš šių dienų, o ypač pirmąją ir paskutiniąją, moteris atlieka patikrinimą, kaip ir „švarumo ribos“ nustatymo metu.

Ji turi tai atlikti du kartus per dieną ryte ir vakare.

Ir tik tada, kai moteris akivaizdžiai įsitikina, kad nei vieną kartą per tą laiką nebuvo aptikta kraujo, jai galima atlikti „mikve“, po kurios ji vėl gali pradėti intymius santykius.

Tačiau jei po „švarumo ribos“ nustatymo vėl buvo pastebėtas kraujas, tai tą patį vakarą ji gali pakartoti patikrinimą, kuo kurio iš naujo pradės skaičiuoti „septynių švarių dienų“ periodą.


Pasinėrimas į „mikvos“ vandenis


Pasinėrimo į „mikvos“ vandenis priedermė labai sudėtinga priedermė, reikalaujanti esminių Halachos žinių.

Štai jos atlikimo tvarka.

Praėjus „septynioms švarioms dienoms“, prieš pat saulėlydį, moteris eina į pastatą, kuriame yra „mikve“ („mikve“ yra kiekviename Izraelio mieste ir rajone).

Tada pradeda ruoštis šios priedermės įvykdymui.

Ji kruopščiai išsiplauna ir išsišukuoja plaukus, išsivalo nagus (jei reikia, nusivalo nuo jų laką), nusiima visus papuošalus, išsivalo dantis, gerai patikrindama, kad juose neliktų maisto likučių, nusiprausia visą kūną, kruopščiai patikrindama, ar ant jo neliko ko nors, kas galėtų sukliudyti laisvam vandens priėjimui.

Dar šlapia po šio prausimosi, ji pasineria į „mikve“ vandenis.

Ji pasineria vieną kartą taip, kad nei vienas plaukas neliktų vandens paviršiuje.

Kūno padėtis turi būti tokia, kad netrukdytų vandeniui pasiekti kiekvieną kūno dalį: negalima nei sėstis, nei išsitiesti.

Geriausia poza kaip motinos, palinkusios virš kūdikio lopšio.

Būtina taip pat šiek tiek praskleisti rankas ir kojas, kad vanduo galėtų pasiekti visas kūno vietas.

Jei moters plaukai ilgi, o „mikve“ patalpoje nėra kitos moters, kuri galėtų pažiūrėti, ar visi pasinėrusiosios plaukai pateko po vandeniu, tada moteris turi užsidėti lengvą tinklelį, kuris nesutrukdys vandeniui pasiekti plaukus.

Lūpų nereikia nei praverti, nei sučiaupti, jos turi būti natūralioje padėtyje. 

Jei gydytojo patarimu į makštį įstatytas žiedas, apsaugantis nuo pastojimo, tai moteris turi prieš tai pasitarti su rabinu, ar prieš pasineriant į „mikve“ ji neturėtų išsiimti to žiedo.

Reikia pastebėti, kad Halacha leidžia naudotis tokiu žiedu tik gydytojui reikalaujant, tačiau toli gražu ne dėl ekonominių ar socialinių sumetimų.

Vieną kartą pasinėrusi ir toliau stovėdama iki kaklo vandenyje, moteris apglėbia save rankomis žemiau širdies ploto, pakelia akis aukštyn ir sako palaiminimą: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs pasinerti į „mikve“ vandenis!“.

Iš karto po to ji dar kartą pasineria į vandenį, laikydamasi tų pačių taisyklių.

Naktis po „mikve“ procedūros panaši į pirmą sutuoktuvių naktį.

Vyras turi parodyti ypatingą dėmesį ir meilę žmonai, grįžusiai iš „mikve“.

O moteris savo ruožtu negali atidėlioti apsišvarinimo dienos net jei ji išpuola penktadienio vakarą ar šventės metu, ji privalo atlikti „mikve“.

Jei iškilo kokia nors objektyvi kliūtis, ir be to, tuo metu vyro nėra mieste, kuriame jie gyvena, moteris gali nueiti į „mikve“ kitą dieną.

Tačiau vis tiek nereikia atidėlioti šios priedermės įvykdymo netgi tuo atveju, jei vyro nėra namie.


Nuotaka


Po to, kai yra paskirta „chupos“ data, nuotaka turi nustatyti „švarumo ribas“, atskaičiuoti septynias dienas ir nueiti į „mikvą“ vestuvių išvakarėse.

Ji ruošiasi pasinėrimui į „mikve“ vandenis ir atlieka viską kaip ir ištekėjusi moteris nusileidus saulei.

Kraštutiniu atveju, jei neišeina kitaip, nuotaka gali pasinerti į „mikve“ ir dieną, tik su ta sąlyga, kad „septynios švarios dienos“ jau praėjo ir ji eina į „mikve“ aštuntąją dieną po pusiaudienio.

Geriausia, kad pasinėrimas į „mikve“ būtų atliekama „chupos“ išvakarėse, bet įmanoma, kad jaunoji nueitų į „mikve“ 2-4 dienas anksčiau. Nuotaka, kuri prieš vestuves nebuvo „mikvoje“ arba atliko šią priedermę ne pagal Halachos įstatymus, yra „nida“ ir uždrausta savo vyrui.

Reikia pabrėžti, kad judaizmas pirmąjį santuokinį artumą po vestuvių vertina kaip Toros priedermės vykdymą, kurį turi atlikti abu ir nuotaka, ir jaunikis.

Kraujas, atsiradęs tuo metu, yra vertinamas kaip nešvarus, ir iš karto po šios priedermės įvykdymo jaunikis turi atsiskirti nuo žmonos.

Pasak vienų įstatymo žinovų, jaunoji yra „nida“ keturias dienas, pagal kitus penkias dienas, po kurių ji nustato „švarumo ribas“, atskaičiuoja „septynias švarias dienas“ ir eina į „mikve“.


Nėštumas, gimdymas ir kūdikio žindymas


Mažai tikėtina, kad nėščiai ar maitinančiai kūdikį pasirodytų menstruacijos.

Po pirmų trijų nėštumo mėnesių, kai moteris įsitikina, kad ji laukiasi, jos intymiems ryšiams su savo vyru apribojimų nėra.

Tas pats ir su maitinančia motina.

Tačiau, kaip jau minėjome, ir šiais atvejais yra galimas kraujo pasirodymas, tada moteris tampa „nida“. Tačiau šiuo metu jai nereikia saugotis menstruacijų pradžios, todėl sutuoktiniams nereikia atsiskirti dieną prieš prasidedant menstruacijoms.

Gimdyvė taip pat skaitosi „nida“.

Pagal Toros įstatymą, yra skirtumas tarp pagimdžiusios berniuką ir pagimdžiusios mergaitę: pagimdžiusi berniuką „nida“ septynias dienas, po kurių ji nustato „švarumo ribas“, atskaičiuoja „septynias švarias dienas“ ir pasineria į „mikve“ vandenis, o pagimdžiusi mergaitę „nida“ keturiolika dienų.

Menstruacijų pasirodymo dėsningumas, kuris galiojo iki nėštumo ir gimdymo, daugiau nebegalioja ir jį reikia nustatyti iš naujo.


Iš to, kas pasakyta, tampa aišku, kad 12-13 kiekvieno mėnesio dienų santuokinis artumas yra negalimas.

Suprantama, kad toks susilaikymas ne visiems yra lengvas, tačiau kadangi tai yra Toros nurodymas, tai judėjų tautos protėviai aukodavosi, kad galėtų įvykdyti šią priedermę.

Nes būdavo atvejų, kai dėl „mikve“ nebuvimo jie atsisakydavo intymių santykių su savo žmonomis gana ilgam laikui tam, kad nepažeisti šeimyninio gyvenimo tyrumo įstatymų, kurie yra vieni pagrindinių šio tikėjimo įstatymų.

Net jei iš pirmo žvilgsnio šių įstatymų laikymasis atrodo sunkiai įvykdomas, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vos pradėjus jų laikytis, galima pajusti didžiulę jų naudą.

Pavyzdžiui, visame pasaulyje yra žinoma sąvoka „medaus mėnuo“, kurios vien tik paminėjimas sukelia audrą emocijų.

Bet juk Halacha užtikrina, kad „medaus mėnuo“ būtų kiekvieną kartą, kai moteris apsilanko „mikvoje“!

Susilaikymo periodas sąlygoja jausmų atsinaujinimą, ir žmona, grįžusi iš „mikvos“ yra tokia pat geidžiama savo vyrui, kaip nuotaka po „chupos“.

Šeimyninio gyvenimo tyrumo įstatymų laikymasis patikimai saugo porą nuo persisotinimo vienas kitu ir tuo pačiu sutvirtina jų ryšį.

Tai, jei galima taip išsireikšti, sukuria stiprią teigiamą įtampą, kurios dėka fizinis artumas tampa tyras ir pakyla į tikras dvasines aukštumas.

„Kas didvyris? Tas, kuris nugalėjo savo instinktą“ taip sako ben Zoma [1] traktate Avot.

Jei viena pergalė prieš savo instinktą suteikia žmogui pasitenkinimą, tai šeimyninio gyvenimo tyrumo įstatymų laikymasis užtikrina pergalę prieš jį mėnesių mėnesiais.

Judėjų pasaulėžiūra, skirtingai nei kitos religijos, griežtai pasisako prieš asketizmą, ir priedermę „dauginkitės ir veiskitės“ stato į pirmą vietą iš visų 613 Toros priedermių.

Būtent todėl ji išaukština grynai fizinį vedybinių santykių aspektą, paversdama juos į pakylėtą dvasinį išgyvenimą.





[1] Šimon ben Zoma trečios kartos tanajus, gyvenęs 110-153 mūsų eros metais. „Rabi“ vardas jam nebuvo suteiktas, nes mirė jaunas.

Jo posakiai, įamžinti Talmude, išsiskiria ypatingu gilumu, daugelis jų tapo priežodžiais („Kas išmintingas? Tas, kas mokosi iš visų“, „Kas turtingas? Tas, kas džiaugiasi likimu“). Ben Zoma taip pat buvo iškiliu kabalistu.